Ką veikia Bažnyčia?

Visai tarp kitko, tarp kitų darbų, išverčiau tekstą apie katalikiškus tinklaraščius, ir ta proga kilo diskusija Facebooke apie tai, kad tokių tinklaraščių trūksta Lietuvoje ir lietuviškai. O mane vis lydi t. Antano Saulaičio mintis, išsakyta šią vasarą, kai įrašinėjome knygą: viskas, ką daro žmonės, kurie (viešai) tapatinasi su Bažnyčia, ir yra Bažnyčios darbas. Tai reiškia, kad Bažnyčios užsiėmimai - ne vien polemika dėl dirbtinio apvaisinimo, net ne vien Nakvynės namai, net ne vien Tomo Vilucko blogas, net ne vien "Mažoji studija". Bažnyčia taip pat verčia "Nakties namų" seriją (čia tyčia ją miniu, kad prisiviliočiau jos gerbėjų), rengia "Savaitės skaitinių" skiltį, sudaro ir išleidžia puikų lietuvių literatūros kritikos rinkinį. Vis prisimenu, kaip pirkau butą: notarės kabinete pamačiau nedidelį teisininkų globėjo šv. Tomo Moro paveikslėlį. Nei viena iš kabinete buvusių moterų apie tai nė žodeliu neužsiminė, bet žinau, kad sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, tarpininkavo taip pat Bažnyčia. O kiek dar yra Bažnyčios vairuojamų troleibusų ar taksi (aš visada pastebiu, jeigu vairuotojas ar vairuotoja pasikabina rožinį ar šventojo paveiksliuką), mokomų vaikų ar studentų, gydomų ligonių, parduodamų gėlių ar papuošalų... T. Antanas taip pat minėjo Jono Pauliaus II pasakymą, kad ateina pasauliečių amžius. Neateina - jau atėjo. Gal tik neišsyk tą suprantame.

Pirmasis Kritikų klubas

LLTI Kritikų klubas, į kurį buvau taip maloniai kviesta, įvyko užvakar. Vis svarsčiau, ką apie jį parašyti - pirmasis susirinkimas buvo iš esmės pasikalbėjimo, kas galėtų vykti Kritikų klube. Vienintelis pasisakęs, su kuriuo iki galo sutikau, buvo Marijus Šidlauskas, kuris, deja, tik atsiuntė laišką, primenantį, kad (teatleidžia jis man, jei pacituosiu netiksliai) "literatūra ir jos krizenanti dukterėčia kritika visuomenei įdomios tik tiek, kiek jos pačios domisi visuomene".
Per tas dvi valandas labai gerai supratau, kad yra dvi temos, kuriomis kalbėti aš nenoriu nei Kritikų klube, nei kur nors kitur: 1) Valdžia neduoda kultūrai pinigų; 2) Visi žmonės yra durniai ir skaito niekalus. Abu šitie teiginiai iš esmės yra tiesa, tam tikroje vertybių sistemoje juos net reikėtų laikyti problemomis. Ir aš sutinku aiškintis šitų reiškinių priežastis, pasekmes ir vertinimus pagal įvairias vertybių sistemas - bet nesutinku sėdėti ir skųstis arba klausytis, kaip skundžiasi protingesni už mane...
Įdomiausiai man skambėjo LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pasiūlymai užsiimti tam tikra meta-kritika, pasidomėti, kas yra ir kas turėtų būti pati kritika, nors man pasirodė, kad dauguma kritikų tokio kalbėjimo nemėgsta. Aš irgi nemėgstu meta-dekonstrukcinių meta-plepalų, bet manau, kad būtent kritikos atveju meta-kalbėjimas gali būti tikrai rimtas ir reikalingas.
Toks tad atsargus pirmasis įspūdis. Kitam kartui turiu paruošti pranešimą - dar nežinau apie ką, bet, matyt, apie "Metų knygos" nominacijas. Galvoju, kaip čia diplomatiškai "prakišti" į tą pranešimą ir šitas pastabas - nedrąsu tokiai piemenei rimtus žmones mokyti, bet aš juk ne dėl savęs, aš dėl bendro labo - ir pačių kritikų, ir visuomenės, ir Tėvynės.