"Tu durnas" - "Tu pats durnas"

Nežinau, ar čia pasakojau, bet jau gerą pusmetį lankau vokiečių kalbos pamokas - ir labai jomis džiaugiuosi. Turime labai šaunią mokytoją, kuri tikrai puikiai reaguoja į mūsų prašymus ir poreikius. Kai pasakėme, kad norime daugiau kalbėjimo užduočių, ji mums surengė... debatus!
Aš ir anksčiau žinojau, kas yra debatai ir debatų klubai, bet juose dalyvavusi nebuvau. Dabar, kai pati pamėginau, manau, kad debatai ir retorika (tikra, normali praktinė retorika, o ne koks nors senų tekstų paknebinėjimas, žinoma, būtinas filologams, filosofams ar istorikams, bet neatstojantis praktinių įgūdžių teisininkams ar politologams) turėtų būti privaloma visuose universitetuose, o gal net gimnazijose. Nes kol kas lemiamas argumentas viešose mūsų diskusijose (tyčia nesiaiškinu, ar būtent Lietuvos, ar ir kitur - man atrodo, kad pilnas ir nelietuviškas internetas tokių pavyzdžių) yra "tu pats durnas".
Šiaip jau šis argumentas nustoja galioti tada, kai jo vartotojas sulaukia maždaug dešimties metų. Bet rafinuotais pavidalais jis nežinia kodėl vartojamas ir toliau. Pavyzdžiui, liberalai apsiskelbia "sveiko proto dešiniaisiais", o konservatoriai jiems atkerta, kad "psichūškėse visi manosi esą sveiko proto". Arba ateistai (gal reikėtų sakyti "dokinsistai"?) teigia, kad religija yra pasakėlės apie barzdotą dieduką ant debesies, o tikintieji jiems atkerta, kad Dievo buvimo ženklų nematyti gali tik beprotis. O tie, kas mano, kad lietuvių kalba šiuo metu reguliuojama per griežtai ar netikslingai, žinoma, rašo "užsakomuosius straipsnius".
Blogiausia yra ne tai, kad esame pratę taip nemandagiai apsižodžiuoti (nors aš esu iš tų senamadiškų žmonių, kurie mandagumą ir šiaip jau laiko vertybe). Blogiausia, kad iš tikrųjų taip galvojame. Jei religija tikrai būtų tokios pasakėlės, kokiomis ją laiko dokinsistai, jomis iš tikrųjų tikėtų tik kvailiai. Ir priešingai, jei Dievo buvimo ženklai būtų tokie akivaizdūs, kokiais juos laiko (kai kurie) tikintieji, jų nematyti tikrai galėtų tik kvailiai. Tačiau jei laikomės išankstinės nuostatos savo pašnekovo nelaikyti kvailiu, esame priversti išklausyti ir apmąstyti jo ARGUMENTUS. Ir net tada, kai su jais nesutinkame, pašnekovas nepasidaro kvailas ar blogas žmogus - kaip kitaip galėtume jam paaiškinti, kodėl su juo nesutinkame, ir išdėstyti savo ARGUMENTUS ir (tik pamanykite!) ką nors iš jo sužinoti ar išmokti?
Tokiose diskusijose, ypač viešose, nėra sprendžiamas pašnekovų gerumo ar protingumo klausimas. Kad yra nesolidu asmeniškai priimti kitos pusės argumentus ir dėl jų įsižeisti (jei jie nėra padorios retorikos draudžiami argumenta ad hominum), jau lyg ir sugebame suprasti - ar bent deklaruoti teoriškai, kai jokioje diskusijoje nedalyvaujame. Tačiau lygiai taip pat neįmanoma diskutuoti ir tada, kai verčiame pašnekovą pirmiausia įrodyti savo gerumą ir protingumą. Ne. Tai - pati pirma prielaida, dėl kurios be vargo sutaria abi bet kurios diskusijos pusės.
Nuoširdžiai ilgiuosi sveikos diskusijų kultūros. Nes man labai patinka protingai ir iš širdies pasiginčyti.