Penkta savaitė: Washington, DC

Aš gal smulkiai nepasakosiu aplinkybių, kuriomis aš atsidūriau Vašingtone, nes jos gana nuobodžios. Atsidūriau, ir tiek. Tiksliau, atsidūriau kaime prie Vašingtono ir net spėjau truputį pasijaudinti, ar gausiu čia ką nors be to kaimo pamatyti, bet gavau.

Taigi, Vašingtonas. Labai keistas įspūdis. Viena vertus, jaukus ir (kaip amerikoniškas miestas) nedidelis. Kita vertus, čia daug labiau negu kitus Amerikoje justi amerikonų kompleksas dėl jauno valstybės amžiaus ir pastangos kaip nors išsigalvoti istoriją. Pavyzdžiui, Vašingtone stovi gotikinė katedra, pastatyta XX a. Ir amerikiečiai baisiai ja didžiuojasi. Europiečiai žiūri ir netiki savo akim - ir jūs pažiūrėkit:

Apskritai Vašingtone man atrodė truputį keista ir dirbtina tai, kad beveik visi lankytini objektai - o su jais, žinoma, ir turistų minios - yra surikiuoti į vieną alėją tarp Linkolno paminklo ir Kapitolijaus, išradingai pavadintą "The Mall". Gal ir patogu. Nežinau, ar tyčia taip, ar ne.

Tik dėl to visas Vašingtono "downtown" pilnas japių - nei vaikų, nei senukų, nei ligonių, nei negražių žmonių, visi apsirengę labai brangiais drabužiais, su jogos kilimėliais po pažasčia ir laptopais bei (neabejotinai) labai svarbiais dokumentais kuprinėse ir rankinėse. Dar jokiame mieste nesutikau tokios darbštuolių armijos. Dviprasmiškas jausmas: viena vertus, aš juk gerbiu darbą ir darbštumą, o dauguma tų žmonių juk dirba rimtai - ir ne vien "valdžioje", bet ir, pvz., National Geographic Society (kur taip pat nuėjau nusilenkti) ar Smithsonian muziejuose. Bet kita vertus, mažumėlę ir nejauku - tiesiog ore tvyro ambicijų ir konkurencijos kvapas. Nors gal čia tik man taip pasirodė.

Užtat pasakiška vieta yra Smithsonian - didžiausias muziejus pasaulyje. Per kelias dienas neįmanoma apeiti jo viso, bet National Air and Space Museum privalomas visiems, kas vaikystėje norėjo būti kosmonautai :)

O savaitgalis - vėl mielojoje Čikagoje. Susipažinau su bendraamžių pulkeliu, tai nusimato įspūdžių ir pramogų pilna nauja savaitė.

Ketvirta savaitė: darbas

Iš esmės jau šiandien galėčiau važiuoti namo - medžiagos knygai turiu tiek, kad jau būtų įmanoma pabaigti emailais. Buvo be galo įdomu. Fantastiškas pašnekovas, abu gerai pasiruošėme, ir man atrodo, kad ir darbas patiko abiem. Dabar šifruoju ir tvarkau tekstą, o tada dar sykį susėsime kartu pataisyti ir/arba papildyti. Niekaip nesugalvoju pavadinimo...

O šiaip mane ima mažumėlę slėgti priemiesčių gyvenimas. Kadangi pati nevairuoju, esu visiškai priklausoma nuo kitų žmonių - pėsčiom iš čia net ledų į kioską neįmanoma nueiti. Ima tokia keista klaustrofobija, kurią pavadinau naujadaru "Riešės sindromas", kad netyčia niekada nesugalvočiau kraustytis į Riešę.

Jai prablaškyti porą vakarų išlėkiau į Čikagą. Susiradau porą bendraamžių draugių mieste, pasivaikščiojau po visokias žymias vietas. O šiandien išplaukėm buriuoti į Mičigano ežerą. Myliu, myliu, myliu šitą miestą, kuriame norisi žiūrėti į dangų, dangoraižių gimtinę, gėlavandenį pajūrį, bliuzo namus, gangsterių rojų. Taip myliu, kad norisi pirkti marškinėlius ir puodukus su užrašais "I [širdutė] Chicago", nes tai tiesiog tiesa.

Pasigrožėkime:

Antra ir trečia savaitė: "Dainava"

Taigi, dvi savaites prabuvau, pačių "Dainavos" mylėtojų žodžiais...

Pirmąją savaitę - moksleivių stovykloje. Pati gerai nežinau, ko ten vykau, tai trupučiuką nuobodžiavau. Pasakysiu paprastai: visos moksleivių stovyklos vienodos - kažkokios pamokėlės, kažkokios dainelės, kažkokie žaidimai ir kažkokie vaidinimai. Moksleiviams jos visada labai patinka, o nieko nepažįstamiems suaugusiems žmonėms atsibosta. Tik vieną dalyką parodysiu:

Mano darbas buvo redaguoti stovyklos laikraštėlį. Aš neįsivaizdavau, kaip labai išeivių vaikai nemoka lietuviškai. O kadangi jie visi labai stengiasi ir labai drovisi, kad prastai kalba (net tada, kai kalba visai neblogai), skubu pridurti, kad šiukštu nesityčioju iš jų. Man atrodo gražu ir verta pagarbos jau vien tai, kad jiems apskritai rūpi mokėti lietuviškai. Net susimąsčiau, kuo būtų galima jiems padėti išmokti dar geriau. Gal kviečiamės Amerikos lietuviukus pas save į gimnazijas bent metams? Sugalvojam kokius nors mainus? Čia rimtai, jeigu kas nors turi galimybių/entuziazmo ką nors tokio paorganizuoti, praneškite, galiu padėti susisiekti su čionykščiais.

Antroji savaitė buvo žymiai įdomesnė, todėl beveik nėra nuotraukų (tiksliau, bus, bet ne mano darytų). Susirinko ateitininkai sendraugiai su šeimomis. Pasakiškai įdomūs žmonės! Suku galvą, kaip pratęsti pažintį ir draugystę su jais.

Įdomiausios paskaitos buvo apie kamieninių ląstelių tyrimus ir apie socialiai atsakingas investicijas (gavau visokios medžiagos apie tai, jei kas nors susidomės, galėsiu pasidalinti). O mano pačios darbas buvo pravesti diskusijas apie Nerijos Putinaitės "Nenutrūkusi styga". Rinkosi anšlagai - kasdien vis daugiau žmonių. Visi susidomėję, visi mąstantys. Net jei Dainų šventė kai kam atrodo tautiškumo viršūnė - negalėjau atsižavėti tokiu žmonių šviesumu ir meile bei rūpesčiu savo Tėvynei. Ir gražiausia, kad aršiausiai su knygos teiginiais ginčijosi kapelionas iš Lietuvos ir "trečiabangė" (t.y., emigravusi po Nepriklausomybės atgavimo) lietuvaitė, davusi savo dukroms angliškus vardus: ji ypač įnirtingai tikino visiškai nejaučianti, kad jos smegenys būtų buvusios kaip nors praplautos. Nepasakiau jai šito, bet tai, tiesą sakant, tik dar stipriau pagrindžia NP vertinimą.

Nuostabi knyga, kliuvusi nuostabiam žmonių ratui. Hm, kažkaip reikia sugalvoti kokį nors pratęsimą. Internetinį knygų klubą su JAV ateitininkais sendraugiais? Just a thought...