Lapkričio 27 dienos darbai

Kažkaip beveik nustojau gyventi kompiuteryje - padirbėju, ir marš megzti, ar sportuot, ar su žmonėm bendrauti, ar dar kur nors. Šiaip labai gera, tik kad tada ir blogą kažkaip užmeti. Atsiprašau.
Tai ir šiandien padirbėjimas - prie knygos, prie knygos, kuo greičiau pabaigti. Nuo šeštadienio vėl klausykitės "Mažosios studijos knygynėlio" - apie advento dvasingumą ir jam tinkamas knygas. Jau visai visai tuoj bus Saulaičio knyga - jau vos tveriu, kaip nekantru. Ir apie Saulaičio renginį Knygų mugėje jau galvoju.
Tai šit, daug darbų. Ir dar pora knygų prašosi aprašomos - prie progos. Aš pasistengsiu daugiau neužmest.

Lapkričio 16 dienos darbai

Tiek darbų, kad net nėra kada aprašyti. Šiandien - NG, Singapūras ir kinų protėvių vėlės, bet didžiausias galvos skausmas - pjuvenų briketai... Tikiuosi, rytoj tas kvailas buitinis rūpestis bus išspręstas, ir bus galima vėl būti inteligente.
Ir dar rytoj juk fondiu vakarėlis su fėjomis... Receptas - poryt.
Einu, gal šiandien jau pabaigsiu pončą Martynukui. Google Analytics rodė, kad kažkas ieškojo aprašymo, kaip jį megzt - gal ir įdėsiu, jeigu spėsiu.

Lapkričio 11 dienos darbai

Nuėjau į baseiną. Prisiverčiau, kad ir tokiu metų laiku, kai diena nuo nakties nesiskiria.
Užėjau į valyklą atsiimt paltuko ir sutikau sąžiningą žmogų. Paltuką man atidavusi moteris prisiminė, kad tą dieną, kai jį atnešiau, buvo taikoma kažkokia akcija, o ji užmiršo ir paėmė iš manęs sumą be nuolaidos. Todėl išrašė kažkokį raštelį, kad tą pačią nuolaidą padarys kitą kartą. Galvoju, reikia parašyti "Joglės" administracijai, kad jai skirtų kokį nors pagyrimą - nuolaida gal ir nepasinaudosiu, turiu neįtikėtiną talentą išmėtyti visokius nuolaidų kuponus arba tiesiog pamiršti, bet taip gera matyti tokį sąžiningumą.
Po pietų - užbėgau padėt parašo teatrui (nene, su jais daugiau jokių reikalų neturėsiu, bet pabandytų jie nesumokėt už tai, ką jau padariau). Dejuotojų kasta šita lietuviška kultūros vadyba... Nesuprantu, kaip galima nesuprast, kad VISIEMS sunkūs laikai, ir reikalaut kažkokių privilegijų savo veiklai, kai mažinamos net tos menkutės pensijėlės... Ta proga suskaičiavau, kad galėčiau išgyventi net ir su puse savo dabartinių, nepastovių, visiškai kūrybinių ir kultūrinių pajamų. Tai čia šitaip meno kūrėjai blogai gyvena??? Ot, jokio solidarumo...
Dabar dar spėjau nusipirkti pjuvenų briketų, matyt, visai žiemai ar bent didžiajai jos daliai - rytoj atveš.
Ir dar - mielos bičiulės ir kolegės vertėjos gimtadienis. Reikia kažkaip pasveikint prie progos...
Ir marš prie knygos.

Lapkričio 10 dienos darbai

Knyga, knyga, knyga.
Bet dar iššveičiau virtuvės kriauklę (dar neblizga, reiks rytoj kalkių nuosėdų valiklio nusipirkt) ir, tikiuosi, šita FlyLady tikrai kuo nors pravers, mėginant kažkaip be streso rūpintis buitim. (Nors aš šiaip jau individualistė, ir tokios masinės sistemos manęs dažniausiai neveikia...)
Ir dar perskaičiau laikraštyje apie savo seną svajonę. Aš dar pagalvosiu, kaip tai suderinti su mezgimo klubu, bet labai labai ten noriu...

Lapkričio 9 dienos darbai

Rytas - patingėjau į pilates (gėda, bet toks jau metų laikas...). Užtat atlikau išsamų kietojo kuro tyrimą internete. Preliminarus sprendimas - pjuvenų briketai (čia apie mano pečiuką kalba, apie ką gi daugiau).
NG tekstas apie Hebridų salas Škotijoje, truputis knygos, laiškas dėl Pynchono (kitą savaitę einu į JAV ambasadą), laiškas iš "Pažymėtosios" redaktorės, o dabar užeis bičiulė mokytis anglų kalbos (čia tai net nežinau ar darbas).
Savaitgalio atradimas: audioknygos (pvz) labai padeda, kai gyveni viena, neturi televizoriaus ir dėl to būna per daug liūdna sėdėti ir megzti, o megzti vis tiek norisi.

Lapkričio 6 dienos darbai

Cutenessas kaip reta: žuviukas Nemo. Tiksliau, NG straipsnis apie "jūrų klounus", kurie ir vaizduojami tame kaip reta cute filmuke.
Bet didžioji, nuostabioji, šaunioji, geriausioji pasaulyje naujiena, kurią dėl laiko skirtumo tarp Vilniaus ir Čikagos sužinojau labai vėlai naktį, tai nė nežinau, ar vakar, ar šiandien, yra tokia: Į VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ 2010 M. VASARIO 18-21 DIENOMIS PRISTATYTI SAVO KNYGOS VAIKAMS "KAIP ATRODO DVASIOS IR KITI DIDIEJI MAŽŲJŲ KLAUSIMAI" IR PABENDRAUTI SU SKAITYTOJAIS (bei šimtu milijonų mirtinai pasiilgusių senų draugų) ATVYKSTA TĖVAS ANTANAS SAULAITIS, SJ.
Mėgstu tokias dienas.

Lapkričio 5 dienos darbai

Rytą - pas dantistę (ir jau viskas, nebelakstysiu ten), paskui dar į leidyklą smulkių Saulaičio knygos (primygtinai reikalauju pagirti, kad gražus viršelis ir juokingi klausimai) reikaliukų sutvarkyt, tada dar viena "smulkmė", ir dar pora valandų prie knygos. O 17 valandą leidžiuosi vienu aukštu žemyn į mezgimo klubą! Gal pagaliau pabaigsiu pončą mylimiausiam sūnėnui.

Dienos klausimas

Kaip vaikai (nedideli, maždaug pradinukai) pravardžiuoja berniuką, kuris draugauja su mergaitėmis? Vertimui reikia...

Lapkričio 4 dienos darbai

Rytas - ymeilai ir telefonai: Saulaičio knyga, "Išduotosios" redaktorė, nauji NG tekstai.
Diena - lietuviška mada.
O dabar PAGALIAU pradedu naują knygą: "Išrinktoji", toliau iš tos pačios serijos. Pasiilgau knygų. Atsibodo su smulkme terliotis.

Lapkričio 3 dienos darbai

Paradoksas: tomis dienomis, kai daugiausia įdomių darbų, kuriuos būtų galima aprašyti, lieka mažiausiai laiko jiems aprašyti.
Prabėgiojau su Saulaičio knygelės reikalais. Turėjau savo rankose 11 280 litų grynais! Tokios sumos vienoje vietoje nebuvau mačiusi...
Tai dar ta lietuvių mada, ir jau bus vakaras...

Lapkričio 2 dienos darbai

Štai, matote - jau išsivadavau iš menininkų gniaužtų, o savaitgalį dar spėjau apvažiuot visą Lietuvą ir uždegt šimtą milijonų žvakučių.
Tad šiandien grįžtu į normalų gyvenimą. Buvau pilates, paskui pabaigiau tvarkyti smulkius Saulaičio knygos reikaliukus (penktadienį - į spaustuvę!), o dabar dar išversiu vieną smulkų tekstuką apie lietuvių mados kūrėjus "Almai litterai". Rytoj jau gausiu ir knygą pradėti.
Gera.
O savaitgalį dar spėjau ir kremą išvirti! Žadėtasis receptas:
Viskas labai paprasta. 125 ml aliejaus, 125 ml vandens, 20 g bičių vaško. Toliau - improvizacijos.
Labai daug kas priklauso nuo aliejaus. Kremui VISADA reikia nerafinuoto, o kokių augalų - priklauso nuo pageidavimų ir fantazijos. Kūnui, kaip rodo mano eksperimentai, geriausiai tinka per pusę avokadų ir migdolų, o veidui - dar sunkiau: per riebus aliejus blizgės, reikia ieškoti kuo lengvesnio. Kol kas geriausiai prisitaikiau vynuogių kauliukų, bet dar planuoju išmėginti simondsijų, abrikosų kauliukų, erškėtrožių, lazdynų riešutų ir keletą jų mišinių. (Super tinka nuo raukšlių, t. y., vyresnei odai - kiečių gemalų).
Kitas improvizacijų punktas: kam pilti vandenį, jei galima pilti vandenį su žolelėmis? Aš visada dedu, ko tik turiu: žaliosios arbatos, ramunėlių, medetkų, čiobrelių, vasarą - mėtų, juodoji arbata gali truputį tamsinti odą, kad atrodytų kaip įdegusi - tai čia pavasariui labiausiai reikia. Žoleles užplikyti ar net pavirti vandenyje, kad stipriai pritrauktų, ne gėrimui šita arbatėlė. Ir tuomet per daug neatvėsinti: kuo panašesnė vandens ir aliejaus temperatūra, tuo geriau.
Taigi, vašką ant nedidelės ugnies tirpdome aliejuje. Kai ištirpsta, supilame į blenderį ir sumaišome su vandeniu. (Jei neturite blenderio, galima plakti rankiniu mikseriu arba tiesiog maišyti šaukštu, bet užtruks ilgai, net ranka įskausta.) Tuomet plakame, kol masė pasidaro vientisa. Man dažnai lieka "nesurišto" vandens ar skysčio - jį tiesiog išpilu, ir tiek, tai tik reiškia, kad netiksliai atitaikytos proporcijos.
Kai jau (beveik) vientisa, įlašiname 20 lašų eterinio aliejaus (dėl kvapo, todėl niekas daugiau ir nesvarbu; galima ir maišyti tuos kvapus - niekada nežinai, kas išeis, nes dar ir aliejus bei žolelės prideda kvapo) ir 30 lašų greipfrutų kauliukų ekstrakto - konservanto. Viskas.
Kremui reikia tinkamų indukų: veidui patogiausi kuo mažesni (pvz., pirktinio kremo dėžutės), kūnui galima ir didesnį. Svarbu kremą visada laikyti gerai uždarytą (šaldytuve nebūtina, aš ten dedu tik atsargas, jeigu per daug išsiverdu), kad nepakliūtų kokių nors "zarazų". Jei paviršiuje atsiranda pelėsių - galima juos nubraukti ir išmesti, nebūtinai visą kremą. Kai sugenda kremas, iškart justi negeras kvapas. Šiaip jau jis stovi kelis mėnesius ir negenda.

Knyga: Stephen King "On Writing: Memoir of a Craft"

Privaloma, privaloma, privaloma visiems, norintiems tapti rašytojais, ir skaitantiems angliškai - deja, knyga visiškai neišverčiama, nes svarbiausi jos skyriai nagrinėja anglų kalbos subtilybes. Taip, taip, jeigu norite parašyti knygą, privalote nagrinėti kalbos subtilybes. Ir ne vien metaforas ir tropus, o ir paprasčiausią sintaksę ir gramatiką: Stephenas Kingas, pavyzdžiui, liepia stropiai išbraukyti kiek įmanoma daugiau prieveiksmių (čia angliškai, man atrodo, kad lietuviškai šitas patarimas ne toks aktualus).
Knyga smagi skaityti, draugiškas jos tonas, įdomios autobiografinės dalys. Man patiko ir tokia mandagi kalbėsena, nuolat primenanti "tai AŠ šitaip rašau, ir jei pats esi susiradęs kitokį metodą/įprotį/paprotį ir t.t., laikykis savo, nieko per jėgą nebruku." Didžiausia šios knygos vertybė - platus spektras dalykų, apie kuriuos raginama susimąstyti, prieš rašant ar pradėjus rašyti: jie svarbūs tuo, kad dažnai savaime neateina į galvą, kol kas nors (pvz., Stephenas Kingas) pirštu neparodo.
Kadangi dabar jau pradėjau skaityti gerokai rimtesnes ir solidesnes knygas apie literatūrą, pastebėjau ir tam tikro Stepheno Kingo paviršutiniškumo: pvz., jis liepia rašytojui "sakyti tiesą", o gilesniu, filosofiniu požiūriu literatūra iš esmės savo prigimtimi yra melas (čia supaprastinu, išsamiau - kai pabaigsiu J. Hillis-Millerį). Taigi filosofinės gelmės čia neieškokite. Gal net priešingai - "On Writing" derėtų laikyti atsvara visoms "aukštoms materijoms", kuriomis juk taip pat retsykiais persisotiname. Bet PRIVALOMA, PRIVALOMA, PRIVALOMA visiems esamiems ir būsimiems lietuvių rašytojams, kuriems niekaip neišeina parašyti romano, kuris nebūtų ilgas eilėraštis proza.
Tikrai gaila, kad neišverčiama. Nematau, kas Lietuvoje galėtų parašyti tokio vadovėlio atitikmenį.

Knyga: Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai"

Puiki rašytoja - gražu skaityti, turtingas žodynas, puikiai valdomas sakinys. Įdomi ir aktuali tema - sovietmečio poveikis žmogui. Ir amžina lietuvių literatūros problema: romano ilgio eilėraštis proza.
Jei kalbama trimis balsais, tie balsai turėtų kuo nors skirtis tarpusavyje. Ypač, beje, jei mėginama pirmuoju asmeniu kalbėti vaiko vardu.
Jei pasakojama šeimos istorija, ji turi kuo nors baigtis. Savižudybė ir "psichuškė" man čia pasirodė labai dirbtinės. Nežinau, gal čia ir skonio reikalas. Gal reikėtų bent jau įvertinti pastangas parašyti romano pabaigą, o ne vien nutraukti jį tada, kai atsibosta rašyti.
Turbūt didžiausias mano priekaištas romano išrišimui yra kažkoks dramatiškumas, kuris čia atrodo tiesiog lengviausia išeitis, o ne kylantis iš paties naratyvo: na nevyko - ar nebuvo pakankamai aiškiai pavaizduotos - tokios širdies dramos romane, galų gale, juk ne romantizmo laikais gyvename ir rašome, kad aikčiotume ir deklamuotume eiles nuo menkiausio pirstelėjimo.
Ir dar ta visa sovietmečio traktuotė. Nerija Putinaitė ir kiti rimti sovietmečio tyrinėtojai tikrai dažnai kartoja, kad sovietmetis "sužalojo" ar "palaužė" žmones, tačiau jei jis būtų mus "sužalojęs" taip primityviai ir akivaizdžiai, kaip vaizduoja Šerelytė, juk nekiltų jokių diskusijų dėl jo pasmerkimo, dėl Juozo Baltušio ar Salomėjos Nėries. Nežinau, man šiame romane pritrūko subtilesnio problemos vaizdavimo ir nagrinėjimo, o ne vien pabaigos "psichuškėje"...
Gal ir per žiauriai čia nuskambėjo. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų Metų knygai nominuota Sabaliauskaitė, tikriausiai už Šerelytę ir balsuočiau - ji tikrai stipriausia iš likusių keturių kandidatų. Bet vis nerandu lietuviško romano, apie kurį džiugiai sušukčiau "Valio, lygiai tas, ko reikėjo!"