Knyga: Paulina Pukytė "Netikras zuikis"

"You had to admire the way perfectly innocent words were mugged, ravished, stripped of all true meaning and decency and then sent to walk the gutter for Reacher Gilt, although "synergistcally" had probably been a whore from the start." - Terry Pratchett "Going Postal", p. 372
O vieni iš labiausiai nuskriaustų žodžių lietuvių kultūros kontekste yra "publicistika" ir "eseistika": jos priverstos reikšti beveik bet ką, kas spaustuvėje atspausdinama ant popieriaus.
Paulinos Pukytės knyga man patiko, o skaitydama skyrelį "Gyvūnijos pasaulyje" netgi labai garsiai kvatojausi. Tačiau jei jau specai-profai-ekspertai nesugeba sudaryti geriausių metų GROŽINĖS LITERATŪROS knygų penketuko, į kurį nebūtų įtrauktas štai toks dienoraštis/blogas/užrašų knygelė/eskizų sąsiuvinis/tikrai NE grožinė literatūra, galbūt ir neteisinga šaipytis ir piktintis iš pastebėjimo, kad lietuvių literatūra yra labai silpna.

Knyga: Sigitas Parulskis "Murmanti siena"

" - Tu visą laiką tai mėgdavai.
- Ką?
- Viską apdergti." (p. 277)
Tai dabar galėčiau švystelėti, kad Parulskis, kaip vaikystėje šaipydavomės, "ant savęs pasisakė", dar pridurti, kad šįsyk jis "apdergė" XX a. Lietuvos istoriją, ir tuo baigti - šmaikščiai, įžūliai, mažumėlę užgauliai ir lakoniškai, kaip pats Parulskis.
Tačiau vieną sykį jau rašiau apie Parulskį ir po to pajutau, kad tai - jautri tema, o su jautriomis temomis ir elgtis reikia atitinkamai. Todėl parašysiu išsamiau.
Žinote, kaip būna kitą rytą po "ploto" - kas kur sugriuvę miega sunkiu pagirių miegu, visur tvyro kvapas vakar išlaistyto alaus, cigarečių, kurios iš pradžių sąžiningai rūkytos balkone, o paskui, kai visiems pasidarė "dzin", ir namuose, grindys pritryptos batais, primėtytos nuorūkų, pribarstytos pelenų, kai kur lipnios nuo išlaistyto kažko - gal alaus, gal ko nors stipresnio, o gal net šlapimo, kai kažkas pasiklydo ir per girtą rūką neberado tualeto, kažkur privemta, nes per didelė eilė laukė prie porcelianinio dievo altoriaus, voliojasi buteliai, mėtosi drabužiai, o žiūrėk, netyčia ir paslysti ant panaudoto prezervatyvo... Štai taip aš jaučiuosi, skaitydama Parulskį.
Kai kas sakytų, kad tai, jog knyga "smirda" kuo nors daugiau, negu spaustuvės dažais, yra jos privalumas. O aš manau, kad ne. Manau, kad "nesmirdinčios" knygos apskritai nėra literatūra. Paveikumas, įtaigumas - ne taip svarbu, per kurį iš penkių pojūčių, ar per jokį, tiesiog per mintis ir idėjas - yra būtina literatūros sąlyga, o ne "pliusas". Geros literatūros klausimas yra, ko siekiama ir ko pasiekiama tokiu jos poveikiu. Kartais tas poveikis būna tiesiog malonus, tuomet teikia atvangos, džiaugsmo, skaitymo malonumo. Kartais jis pamokomas, kai knygos ne tiek moralu, kiek pavyzdžiu padeda susivokti savo gyvenime. Kartais, beje, pamokomas ar kitaip prasmingas gali būti ir labai nemalonus poveikis - tikrai dėl to nesiginčiju. Kartais, kaip man mėgino priminti anoniminis komentatorius, yra ir autoreflektyvus menas, apmąstantis vien pats save - man jis ne visai suprantamas, tiesiog nežinau, kodėl turėčiau juo domėtis, tačiau jis gali būti gražus ar malonus, na, kaip gėlytė ant stalo, lyg ir nieko nedaranti, nebent nuotaiką pataisanti.
Tik štai Parulskio kūryba man atrodo veikianti nemaloniai, bet nieko daugiau nesiekianti, kaip tik nemaloniai paveikti. Būtų baisiai nekorektiška viešai, bet už akių imtis kokios nors - be to ir visiškai neprofesionalios - nepažįstamo žmogaus psichoanalizės, todėl tikrai nenagrinėsiu, kodėl Parulskis taip rašo. Man daug labiau rūpi, kaip rašiau ir ankstesniame tekste, kodėl taip daug kas jį skaito ir už ką jį vertina. Ką reiškia tai, kad štai tokios knygos Lietuvoje renkamos populiariausiomis? Man labai baisu pagalvoti, kad esame, supaprastintai tariant, mazochistų tauta. Smulkiai tai jau mėginau paaiškinti. Čia pateiksiu dar pusantros išlygos.
Manau - nujaučiu, išprotauju, o ne žinau - kad bent dalis Parulskio populiarumo yra tai, kad visuomenėje visada privalo būti "kultinis rašytojas", tokie jau jos dėsniai. "Kultinė rašytoja" buvo amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė, o po jos mirties šis titulas atiteko Parulskiui. Tai reikštų, kad dalis skaitytojų Parulskį vertina "iš inercijos" ar iš "bandos instinkto" - tikiuosi, aišku, tikrai per ilgai užtruktų smulkiai išdėstyti psichologinį to mechanizmą. Ir tai savaime būtų lyg ir normalus, nei geras, nei blogas reiškinys, bet aš tame įžiūriu pavojų. Aklai garbinti bet ką, išskyrus Dievą, yra pavojinga todėl, kad tai, ką skaitome ir kuo mėgaujamės, mus veikia. Tad Parulskio gerbėjai, kurie nesusimąsto, ką iš tikrųjų "gauna" iš jo knygų, pamažu "užsikrečia" jo pesimizmu ir bjaurėjimusi viskuo ir visais. Manau, kad tai nesveika, kad toks požiūris į pasaulį daro žmones nelaimingus, o kai visuomenėje daug nelaimingų žmonių, ir visuomenė nesveika. Neteigiu, kad visas pasaulis - vien gėlytės ir drugeliai, visko jame yra, bet "visko" reiškia ir gėrio, grožio, doros, teisingumo; purvas, skausmas ir blogis nėra kokie nors "tikresni" už gerus ir gražius dalykus (kuriuos parulskiškas pasaulio suvokimas lyg ir reikalautų laikyti iliuzijomis). Todėl mane baugina Parulskio populiarumas.
Jeigu šitas blogas turi skaitytojų ir tie skaitytojai mėgsta Parulskį, tikrai norėčiau sužinoti, kodėl: kaip jo knygos jus įkvepia ar paveikia? Kas jose jums patinka? Gal tikrai tai aš jo nesuprantu, kažką ten pražiopsau? Čia rimtai, man nuoširdžiai įdomu - aš, dievaži, nesistengiu vien iš principo visiems prieštarauti ir visus piktinti.
Baigdama dar pasakysiu ir gerą dalyką - jis mane tikrai nudžiugino, čia ne vien dėl simetrijos. Tai - dialogas 350-352 knygos puslapiuose apie romano struktūrą kaip snukerį (per ilgas cituoti ištisai). Labai nudžiugau, aptikusi, kad rašytojas apskritai apie tai mąsto: apie siužeto struktūrą ir fabulą (aha, žinau, jau darosi buzzwordas, bet man fabulos problema lietuvių literatūroje atrodo tikrai opi). Praktiškai tai jam, tiesa, ne iki galo pavyko: man labai pritrūko tvirtesnio (t.y., ne vien chronologinio ar šeimyninio, o ir priežastinio) sąryšio tarp skirtingų romano veikėjų kartų: atrodo, kad šalutinės siužetinės linijos ir yra tiesiog pagrindinio veikėjo priešistorė, bet taip ir lieka neaišku, ką jos turi bendro su pagrindinės siužetinės linijos įvykiais. Tačiau tas dialogas man neleidžia visiškai "suvartyti" romano konstrukcijos. Viena kregždė - dar ne pavasaris, bet gal naujas kultinis rašytojas išgyvendins ankstesnės kultinės rašytojos įvestą kultinį romaną be fabulos.

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

Pliusas: esama fabulos, nors ir silpnos. Na, o dabar jau prie minusų:
Pirma. Gerbiami ponai rašytojai, literatai ir intelektualai, kurie fantastiką laiko menkaverčiu komerciniu šlamštu, bent tol, kol patys neužsinori jos rašyti, dėmesio: fantastika nėra "sraigtaplanai", "aeroforsai" ir "megapoliai". Fantastika yra pasaulio sąrangos taisyklių keitimas, minties eksperimentas, kas būtų, jeigu būtų, o ne haute couture drabužis senoms nuvalkiotoms idėjoms. Taigi, jei tamstos pasaulyje į "anachronizmų žodyną" įtrauktas "džiaugsmas" ir "juokas", tai kaip gali būti ten neįtrauktas DIENORAŠTIS? Ir apskritai, iš kur toks veikėjų sentimentalumas, kad tiesiogine prasme einama iš proto dėl meilės? WTF??? Ir jei žmogus, visą gyvenimą buvęs aklas, nežino žodžio "debesis", tai jei pasakojama iš jo žiūros taško, negalima rašyti, kad mergina vilki "lengva kaip debesėlis suknele". Ypač jeigu kitame puslapyje ta pati mergina vaikiną moko žodžio "debesis". Nu akivaizdus lepsusas, nors tu ką. Akivaizdus neįsigilinimas ir nepagarba savo atbulom rankom suręstam pasauliui.
Antra, nagi visiškai nieko naujo šioje knygoje nėra. Iš pradžių atrodo - nuo Orwello nusirašyta, paskui supranti, kad nė tiek nesugebėta: visai neišlaikyta tokia įtampos ir siaubo atmosfera. Vien sentimentalūs pezalai apie laimę ir tiesą, banaliai tiesmuka "praregėjimo" metafora, kažkokie paistalai apie laisvę. Ypač užknisa a) pseudofilosofinių pseoduveikalų intarpai - reikėjo parašyt pamokslą į "Litmenį", ar ką, jeigu jau taip maga pamokslaut; b) nežinia kokie nežinia kodėl "draudžiami" eilėraščiai" - siūlau kitą kartą eilėraščius dėti į eilėraščių knygą, pamokslus - į pamokslų, o romaną palikti tokį menkutį, koks jis yra, gerai? Nes čia ne kokia nors išradinga struktūra, o tik košė. Informacija tuose intarpuose - visiškas perteklius.
Trečia - knygos kalba. Iš pradžių maniau - užvažiuosiu redaktoriui. Dabar galvoju, gal jis, vargšelis, padarė, ką galėjo. Na, liko ten tokių nesunkiai suredaguojamų šiukšlių, bet kadangi nežinau, kiek jų buvo, tai sunku pasakyti - gal tikrai akys nebeveikė, jas rankiodamos. Tačiau kadangi nesunkiai sutvarkoma, ši problema dar palyginti nedidelė. Yra dvi didesnės. Pirma, autorius rašo ne savo gimtąją kalba, ir tai AIŠKIAI JUSTI. Jei norite čia man priminti Nabokovą, nevarkite, ir pati prisimenu. Skirtumas toks, kad Nabokovas visom kalbom rašo gerai. Nežinau, kaip Melnikas rašo gimtąja kalba, bet lietuviškai jis rašo blogai. Nešvariai, nedailiai, tekstas priterštas ne tiek akivaizdžiais rusicizmais, kiek įkyriais rusiškais manierizmais, konstrukcijomis, gramatika. Netvarka - jokios semantinės motyvacijos tam nėra. Antra, kalba šioje knygoje tiesiog banali. Dialogai kaip iš lietuviškų filmų: joks gyvas žmogus niekada šitaip nekalba. Ir todėl dar labiau dirbtina atrodo ir fabula, ir personažai, ir visa knyga. Blogai, blogai, blogai. Verčiau skaityti Orwello originalą, tikrai gražų cyberpunką ar, jei būtinai norisi lietuviškos fantastikos - kažkodėl niekam nenominuotą puikią knygą.

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

"Silva rerum" perskaičiau pavėluotai - pasidarė labai įdomu, apie ką visi (pvz ir pvz) kalba. Ir žinot ką, mano išvada - yra bent vienas geras lietuviškas romanas. Būtent "geras", o ne "meniškas" ar "kerintis", nors tuo pačiu ir ne "nuostabus".
Kristiną Sabaliauskaitę pastebėjau seniai, kaip apžvalgininkę, kuri moka rašyti. Aš ne visada sutinku su jos mintimis ir, atvirai kalbant, kartais ji man atrodo snobė ir pamaiva, tačiau ji moka rašyti - sukalti sakinį, išreikšti mintį, palaikyti stilių. Šito Lietuvoje, mano nuomone, labai trūksta.
O "Silva rerum" užpildo nemažai lietuvių literatūros spragų: tvirta ir aiški siužeto kompozicija (užuomazga, kulminacija, atomazga ir išrišimas - kaip gimnazijoje mokė), stilinga kalba - būtent stilinga, nes turinti stilių ir jį išlaikanti, o ne vien rašanti, kaip išeina. Siužetas man svarbiausia. Lietuvoje niekas nesugeba parašyti romano, kuris nebūtų vien ilgas eilėraštis proza. O štai čia turime veikėjus, konfliktus ir įvykius, aiškiai sekančius vieni po kitų. Rasčiau priekabių: man atrodė, kad tą didžiąją intrigą su šikinyke pakavota dėžele buvo galima ir labiau išplėtoti; kita vertus, išrišta ji taip pat labai žaviai ir žaismingai. Smagi žaismė su paauglės troškimu tapti šventąja - graži, tikroviška, bet ne išjuokianti, o tik meiliai pašiepianti. Maloniai netikėtas požiūris į religiją: dažniausiai ji laikoma arba kažkokia konspiracija, manipuliacija, viso blogio šaltiniu, arba, priešingai, apytuščiais dvasingais pakliedėjimais - o čia taip taikliai pagauta jos vieta kultūroje ir visuomenėje. (Tik kažkaip abejoju, ar per Kūčių vakarienę katalikai bajorai galėjo gerti vyną - alkoholis per pasninką draudžiamas, jei jau aprašinėjama puota vien iš žuvies, tai ir alkoholio galėjo nebūti... Nors galbūt autorė tuo ir pasidomėjusi, gal tai aš klystu.)
Nėra ši knyga koks nors šedevras. Istorijos vaizdavimas amžininko akimis - irgi jau išbandytas, man mintyse iškart iškilo Ronano Bennetto "Tretieji sąmyšio metai"; ir apskritai pasauliniu lygiu žiūrint, na, normali knyga, ne stebuklas. Tačiau manau, kad kaip tik "normalių knygų" labiausiai ir trūksta lietuvių literatūroje - normalaus literatūros amato, o ne vien didžiai poetiškų meno šedevrų. Už tai ir bravo, visi rašytojai imkit pavyzdį.