Lietuvoje per mažai bedarbių

Ar čia man taip atrodo, ar visi aptarnaujantys žmonės pasidarė kažkokie pikčiurnos susiraukėliai, kuriuos klientai baisiai trukdo ir gaišina?
Taksistai viršija greitį, nerodo posūkių, važinėja techniškai netvarkingomis mašinomis, o kai jiems pamėgini apie tai pasakyti, APRĖKIA. ("Artaksa", bet iš tikrųjų visi jie vienodi)
Picą atveža valanda vėliau, negu žadėta, o kai pamėgini apie tai pasakyti - TYČIOJASI. (Guru pica)
Net ir roletų meistras šiandien sugebėjo sunervinti, net negalėdamas atsakyti į klausimą, kiek kainuos - ir dar PYKDAMAS, KAM KLAUSI. ("Lauresta")
Aš nemanau, kad klientas visada teisus ir todėl turėtų elgtis kaip kiaulė. Bet manau, kad klientas turi teisę prašyti informacijos ar, galų gale, rūpintis savo ir kitų saugumu bei tikėtis, kad viskas vyks taip, kaip sutarta. Kas darosi, kad nuolat esi verčiama pasijusti ne tik kad nebranginama, bet dar ir trukdanti???
Man peršasi tik vienas atsakymas - Lietuvoje dar per mažai bankrutavusių įmonių ir bedarbių.

Metų ironija

(Čia todėl, kad blogas pasidarė per daug jau rimtas/lyrinis/patriotinis):

Užsikrėsti ROTAvirusu, verčiant Filipą ROTĄ (Philip Roth).

Pabudome ir kelkimės

Šiandien rytą, maždaug dešimt po aštuonių, mano žadintuvas (t.y., Lietuvos radijas) stebėtinai taikliai užgrojo dainą, kurią prieš dvidešimt metų mokėjau mintinai, bet gerai nesupratau, o dabar mintinai nebemoku - bet protingesne galva klausydama teksto, supratau, kad jis nė truputėlio nepaseno. Išmokstam mintinai ir dainuojam, popierėliuose pasibraukdami "Lietuva-tai sąžinė", "argi laisvi taip elgiasi", "iš nuodėmės į nuodėmę į ją supanašėjome", "ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis" ir dar kiekvieną kartą, kur pasakyta "mes patys". Ir ne vien prisimenam, kaip jautėmės prieš dvidešimt metų, bet aiškiai suvokiam, kad visa tai galioja ir šiandien - ir turbūt galios visada.
Su švente Lietuvą ir kiekvieną lietuvį. Pinijos spyglį, anot Maumo, visiems, kas drįsta sakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. "Kelio" žurnalo atkapstyta anuometinė apklausa (kažkodėl nerandu jos duomenų internete; jeigu kas nors rasit - įmeskit į komentarus, labai įdomu) rodo, kad didelė dalis visuomenės įsivaizdavo, jog ekonominė padėtis dar ilgai bus bloga ir blogės (net sakė "trūks prekių"), bet vis tiek beveik 70 % pritarė arba labai pritarė Kovo 11-osios aktui ("pliusas" Ritai Miliūtei už šią įžvalgą vakarykštėje laidoje). Už laisvą kovojome, laisvą ir turime. O visa kita - vien tik "mes patys". Valios, drąsos, laisvės mums visiems - aukštyn galvas, nosis, akis ir širdis. Šiandien tokia didelė šventė, kokios jau seniai nebuvo.

Patriotiškai

Gal čia man įspūdžių per daug, gal įžvelgiu tai, ko nėra, bet šįvakar "Ilgumų" koncertas sukrėtė iki širdies gelmių.
Kaip tik šiandien perskaičiau rūstų, neramų tėvelio tekstą (klausykite šeštadienį per "Mažąją studiją") apie balą, kurioje sėdime šią jubiliejinę kovo 11-ąją. Ir negaliu nesutikti, kad ir kaip būtų baisu. O "Ilgumos" viską pataisė.
Mat supratau, kad mūsų užteks. Net jei Tėvynę vėl kas nors parduos, išduos, okupuos, mūsų užteks. Intelektualų ir pseudointelektualų, katalikų ir pagonių užteks tiek, kad Lietuva liktų jei ne žemėlapyje, tai bent londonuose, dublinuose ir čikagose, augsburguose, sidniuose ir sanpauluose - visur mūsų užteks tiek, kad susirinktų vienas pilnas baras padainuoti "Kur aukšti krantai palei Nerį". Ir dar geriau: mes jau turime naujų dainų tam barui, visokių vijų-pinavijų-visą-naktį-kulkom-lija ir dar šiaip, apie batukus ar tų čigoniškų, apie likimą. Ir jau turime naujų knygų ir minčių - Nerijos Putinaitės, mano brolio ar mamos - turime ką svarbiausio, brangiausio, visiškai savo paslėpti kur nors palėpėse ir pamojuoti cenzūrai prieš nosį lyg draudžiama trispalve, ar susikišti į paskubom kraunamo lagamino dugną ir išsivežti per tą legendinį upelį, per pabėgėlių stovyklas, per visą dalią ir nedalią iki ten, kur vėl rasime bent ką nors panašaus į namus. Net jei šie dvidešimtieji nepriklausomos Lietuvos metai (neduokdie - iš kur gi ta pasaulio pabaigos nuojauta) ir vėl pasirodytų buvę paskutiniai, aš šįvakar staiga suvokiau, kad jie nebuvo tušti. Visokie jie buvo, ir šiandienos politika bei visuomenės nuotaikos man taip pat nepatinka. Bet nebuvo veltui. Ir vėl kuriam laikui mūsų užtektų iki kitos Nepriklausomybės (tik davai šįsyk vasarą, gerai?).
Vienu žodžiu, "Ilgumos" mane įkvepia. Visada, o šįkart įkvėpė patriotizmu.

Atsikvėpkim ir suskaičiuokim

Taigi.
Išėjo Saulaičio knyga, o pats Saulaitis atvažiavo ir išvažiavo. Užsidedam labai didelį pliusą - antras tiražas jau spaustuvėje, džiaugiasi leidykla, džiaugiasi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija, džiaugiasi Saulaitis ir visi jo draugai ir bičiuliai, džiaugiasi mažiausiai du tūkstančiai Lietuvos šeimų, skaitančių tą knygelę. Sukalbėkit poterėlį už sudarytoją ir visų reikalų tvarkytoją - ji labai pavargo...
Praėjo Knygų mugė ir trys renginiai iš eilės, spėjau pabaigti megztinį, ir viskas ėjosi sklandžiai - kokie smagūs, smalsūs žmonės susirinko, net į "Postilių" pristatymą, kur, maniau, publika ateis šiaip kojų pailsinti...
Ak, taip. Katilas, dujos, skaitiklis yra, veikia, namuose šilta, ir net Freken Bok buvo atėjusi ir viską tobulai sutvarkė ir išvalė. Didelis pliusas Algiui ir visiems meistrams iš "Santechmos", ir dar paslaptingajam Mindaugui iš "Lietuvos dujų", nežinia kodėl labai susirūpinusiam "mano atveju" ir kažkaip sugebėjusiu viską labai paspartinti. (Kyšio nedaviau!)
Bet tai jūs nemanykit, kad aš, šitiek reikalų pabaigusi, gausiu pailsėti:
Aktyvius (bet rašybos ir skyrybos tai jūs vis tiek mokykitės) šito blogo skaitytojus ir komentatorius "Nakties namų" gerbėjus galiu nudžiuginti - sutarėme su leidykla jau dėl ketvirtosios knygos "Nesutramdomasis". Tik nespirgėkit per daug, vis tiek kelis mėnesius užtruks.
Galiu nudžiuginti ir rimtos literatūros gerbėjus, ypač nerandančius šiuolaikinių amerikiečių rašytojų - jau baigiu Philipo Rotho "Apmaudą". Gal ir ne pati geriausia, įspūdingiausia šio autoriaus knyga, bet po rankdarbių enciklopedijos (teisingai, ją irgi priskaičiuokime prie baigtų darbų) tiesiog širdis džiaugiasi puikia kalba, geru tekstu - paragaukit, jeigu patiks, galbūt versiu ir daugiau.
Metų atradimas kodiniu pavadinimu "juodas Gailius": Mike'as Gayle'as, "vyriškos giminės Bridžita Džouns" - dvi knygos per pirmąjį šių metų pusmetį. Pirmąją leidykla žada spėti iki vasaros atostogų - pats tas.
Dar trupučiuką pusiau paslaptis, kol visi planai iki galo nesudėstyti, bet bus ir antra Saulaičio knyga, paaugliams ir jaunimui: jei pirmoji susieta su Pirmąja Komunija, tai antroji bus apie Sutvirtinimą ir Santuoką. Smulkiau papasakosiu, kai geriau žinosiu, bet jau aišku, kad yours truly važiuoja į Čikagą.
Ir dar disertacija, kurios jokiu būdu nepamiršau.
Dar yra "Mažoji studija" ir NG - nė pati nežinau, ką reikės su jais daryti.
Tai ar aš darboholikė, ar smalsi vis dėlto? Žinau, kad daug visko, bet ko gi mano vietoje būtų įmanoma atsisakyti?

Didelė biurokratinė nesąmonė

Aš šiaip jau nemėgstu skųstis, kad viskas blogai, bet susidūriau su tokia biurokratine nesąmone, kad neištversiu nepapasakojusi.
Jei norite savo namuose įsirengti dujinį šildymą, turite įrodyti, kad juose nėra centrinio. Tam reikia kreiptis į "Senamiesčio ūkį", kur susiraukėlė administratorė liepia rašyti prašymą, kad būtų išduota tai patvirtinanti pažyma.
Kad būtų išduota pažyma, į namus turi ateiti kažkoks durnius su durelėm ir savo akimis pamatyti, kad centrinio šildymo tuose namuose nėra.
Nesąmonė prasideda nuo pat pradžių: Koks "Lietuvos dujų" reikalas, ar pas mane yra centrinis šildymas, ar ne?
Jei sakysime, kad vis dėl to jų reikalas (tarkime, čia toks etiškas verslas, nesibraunama į svetimą teritoriją), kam reikalinga ta pažyma? Šildymo būdas nurodytas nuosavybės dokumente. Vadinasi, "Lietuvos dujos" tiki to dokumento informacija, kad butas priklauso tam, kam parašyta, bet netiki kita to dokumento informacija - kad šildymas toks, koks parašyta?
Jei vis dėlto būtų pagrindo netikėti tokia informacija (gal ir yra, tiesą sakant, nežinau, ar, pvz., įvedus dujinį šildymą, reikia gauti naują nuosavybės dokumentą), kodėl negali "Vilniaus energija" nusiųsti "Lietuvos dujoms" sąrašo adresų, kuriuose yra centrinis šildymas, kad prireikus būtų galima tiesiog imti ir pasižiūrėti?
Jei vis dėlto negali (čia jau neįsivaizduoju, kodėl), kodėl negali "Vilniaus energija" išduoti tokios pažymos, man jos paprašius, nes jie juk tikrai žino, kam teikia paslaugas, o kam ne?
Jei vis dėlto negali (irgi neįsivaizduoju kodėl), kodėl "Senamiesčio ūkiui" reikia čia siųsti durnių su durelėm patikrinti, kodėl negalima tokios informacijos gauti iš "Vilniaus energijos"?
Jei vis dėlto negalima, ir būtinai turi ateiti KOKS NORS durnius su durelėm įsitikinti savo akimis, KODĖL JIS NEGALI ATEITI TIESIAI IŠ "LIETUVOS DUJŲ" ar tarpininkų įmonės, kuri rengia darbų projektą?
Nesuprantu, kam tokia sistema palanki. Mano nuomone, niekam. Gaišinamas klientas, gaišinami darbuotojai, kertami miškai šimtui popierėlių. Verslo terminais kalbant, tai neracionalu ir neefektyvu, o žmoniškai sakant - tiesiog kvaila.
Tai štai kokie mano darbai, ir ne dienos, o ištisų savaičių. Linkiu visiems susiraukėliams biurokratams savaitę kitą pagyventi su pečiuku, kai lauke -30.

Sausio 13

Nekyla ranka šiandien rašyti apie dienos darbus - nors galėčiau. Bet aš šiandien vos užsimerkusi matau ir girdžiu tanko šūvį po savo vaikystės namų langais. Nedaug ką iš tokių mažų dienų prisimenu taip ryškiai. Ir kartais man norisi papasakoti, ką tuomet mačiau, girdėjau, kaip įdomiai iškreiptai viską suvokiau (pavyzdžiui, sausio 13-ąją man ryškiai priminė žaidimas "Fallout", mat tuomet, beveik neišleidžiama iš ankšto buto Karoliniškėse, buvau pradėjusi įsivaizduoti, kad visas miestas sugriautas ir išžudytas, o gatvėse, kurių man nevalia matyti, voliojasi pūvantys lavonai). Bet yra ir ryškesnių, įdomesnių, baisesnių, galų gale - tikslesnių ir teisingesnių prisiminimų, negu mano. Jų ir klausykime šiandien.
O aš pasakysiu tiek: aš gimiau kalėjime, o užaugau laisvas žmogus. Didžiuojuosi ne tuo, kad turime nevykusią prezidentę, o tuo, kad už pasakymą, kad ji nevykusi, niekas negali ištrinti mano blogo, konfiskuoti kompiuterio, manęs pačios areštuoti, tardyti, kankinti, kalinti, tremti. Didžiuojuosi ne tuo, kad lietuvių literatūra stipri ir turtinga, o tuo, kad pasakymas, jog ji silpna, galbūt užtraukia kieno nors nemalonę, bet ne areštą, tardymus, kankinimus, kalėjimą, tremtį. Didžiuojuosi ne tuo, kad esame didi, garbinga, morali tauta, o tuo, kad niekas man nedraudžia gyventi pagal sąžinę, vaikščioti į bažnyčią, kišenėje nešiotis rožinį, krikštyti sūnėnų (galbūt kada nors ir savo vaikus) ir garsiai pasakyti, jeigu kas nors man atrodo nemoralu ir nedora.
Ir dar tiek pridursiu: nėra didvyrių mokyklų, žygdarbių universitetų, valstybės valdymo akademijų, gerų žmonių partijos, teisingumo įstatymų. Yra tik rankdarbių enciklopedijos, sniego valymo mašinos, buhalterinė apskaita, mezgimo krautuvėlės, dienos pietūs. Ir dar yra tėvai, kurie auklėja vaikus, draugai, kurie šnekasi, diskutuoja, domisi, žmonės, kurie nori ir netingi ko nors imtis, ką nors nuveikti, ką nors pakeisti, kad būtų visiems geriau - taip, kaip jie patys tą gerumą supranta. Tik kartais yra proga ir būtinybė stoti už Tėvynę prieš tankus. Bet kasdien, kiekvieną valandą yra proga tyliai, pamažu darbuotis Tėvynės labui ir gerovei. Ir beveik visai nesvarbu, kaip darbuotis. Loreta Asanavičiūtė dirbo mezginių fabrike. Beveik simboliška yra jos atminimui išversti rankdarbių enciklopediją. Jeigu niekam Lietuvoje nepritrūks šilto megztuko per tokius speigus, pamatysite, iškart bus dar geriau joje gyventi.