Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:

"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,

10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.

Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.

Pratęsiant emigrantų temą

Kaip malonu rasti bendraminčių (parental advisory: aš dar labai mandagiai ir švelniai parašiau...)

Tėvynė ir troleibusas

Jau grįžau ir net spėjau atsigauti nuo jetlago. Išsamių, civilizuotų, cenzūruotų įspūdžių iš Amerikos laukite artimiausio "Naujojo židinio" "Dienoraščio" skiltyje, o kol kas - nepopuliari nuomonė populiariu klausimu.
Žmonės iš šiandieninės Lietuvos išvažiuoja todėl, kad nori išvažiuoti. Bet kokie "nebeištvėrimai" ir "negalėjimai gyventi" yra vien mėginimas nusikratyti atsakomybės. Niekas šiandien Lietuvoje nėra persekiojamas, tremiamas ar išvejamas.
Kodėl žmonės nori išvažiuoti iš Lietuvos? Todėl, kad jie kai ką supainiojo. Tas daiktas, kuris mus pavežėja tiek, kiek mums patogu, ir iš kurio galime išlipti ten, kur mums patogu, tas daiktas, kur galime reikšti pretenzijas dėl tvankumo, šalčio, smirdančio bomžo ant gretimos sėdynės, nemalonaus aptarnavimo ar negražios muzikos, tas daiktas, kur susimokame už bilietą ir turime teisę reikalauti kokybiškų paslaugų, arba nesusimokame už bilietą ir tikimės likti nepagauti, tas daiktas, kuris važiuoja nustatytu maršrutu valdomas nepažįstamo, uždaroje būdelėje sėdinčio žmogaus, vadinasi troleibusas. Tėvynė, gerbiamieji, yra visai kas kita.
Ne veltui kalbama apie meilę Tėvynei. Man irgi kažkaip nejaukus pats pasakymas - lyg banalus, lyg pompastiškas, lyg sovietinis - bet jis labai taiklus. Meilė, kaip žinia, kantri,

meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

(1Kor 13, 4-8)

Man šita citata taip labai patinka todėl, kad meilę mes dažniausiai suvokiame per daug romantiškai: kaip kažkokį svaigulį ir "drugelius pilve". Net amžinas "motinos meilės vaikui" pavyzdys visas kažkoks nerealistiškai pakilus. Meilė - tai visų pirma meilė, pavyzdžiui, seniems, neįgaliems, Alzhaimerio kamuojamiems, šlapimo nelaikantiems tėvams. Meilė yra pasiaukojimas, įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas ir veiklumas - ji aiškiai matoma iš darbų, o ne iš kalbų ar iš jausmų. Be to, meilė yra kas kita negu dėkingumas, mainai, atlygis už paslaugas ir laimė. Ir atlygis už meilę yra tik ji pati - sunkiai įvardijamas, kartais, bet ne visada malonus jausmas. Nieko daugiau - ir kartu daugiausia, ko galime trokšti šiame gyvenime.
Šitaip reikėtų suprasti ir meilę Tėvynei. Tėvynę mylinčiam žmogui gyventi Tėvynėje yra ne mažiau svarbu, negu gauti gerą išsilavinimą, dirbti mėgstamą darbą, uždirbti daug pinigų ar mėgautis šiltesniu klimatu. Kitaip sakant, gyvenimas Tėvynėje arba ne yra svarbus veiksnys, į kurį atsižvelgiama, svarstant darbo pasiūlymus, piršlybas, studijų galimybes ir kitus didelius gyvenimo pasirinkimus.
Galima, žinoma, Tėvynės nemylėti. Galima jos atsisakyti. Galima svarbesniais laikyti kitus dalykus - karjerą, šeimą, akiračio plėtimą, gyvenimo įdomumą ir t.t. Ir tame nėra visiškai nieko blogo. Blogai yra tik meluoti. Sakyti, kad esi kokiu nors būdu "išvytas" iš Tėvynės, kad "nematai joje ateities", kad "nerūpi" savo Tėvynei - kai iš tikrųjų pats savo blaiviu protu ir laisva valia apsisprendei ją palikti. Šiandieninėje Lietuvoje žmonės taip pat ir pasilieka todėl, kad nori joje pasilikti. Aš esu gyvas pavyzdys, kad nemiršta nei iš bado, nei iš nuobodulio.
Todėl aš visiškai nemadingai atsisakau gailėtis "vargšų" emigrantų, juos "gelbėti", "globoti", teikti jiems dvigubą pilietybę, mokėti už juos sveikatos draudimą ar Sodrą ir baimingai aikčioti dėl lietuvių tautai gresiančio išnykimo. Čia reikėtų leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet nemanau, kad tautos išlikimą nulemia aritmetika. Manau, tautos išlikimą, kaip ir viską pasaulyje, lemia idėjos ir įsitikinimai. Graudentis, kad iš Lietuvos išvažiuoja žmonės, kurie nenori čia gyventi, yra tiesiog kvaila: kokia prasmė būtų juos sulaikyti jėga, klasta ar papirkinėjimais? Palinkėkime jiems sėkmės ir nustokime šelpti ir ginti. Eime rūpintis tuo, kas mums patiems svarbu - gal netgi savo Tėvyne.
Visa tai, žinoma, nepaneigia artimo meilės. Nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje esame mes ar mūsų artimas, vis tiek privalome alkaną pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nemokantį pamokyti ir nuliūdusį paguosti. Nežinau, ar kur nors pasaulyje tos artimo meilės daugiau negu pas mus - ne mano darbas ją skaičiuoti ir matuoti, mano darbas - tik dalyti. Bet nesitikėkime - ir nesistenkime - artimo meile (ar maža, asmeniška, ar didele, valstybinio mąsto) kaip nors sulaikyti ar sugrąžinti tuos, kurie nenori gyventi pas mus. Išdrįskime į tų visų "nereikalingųjų" verkšlenimus vieną kartą tiesiai atsakyti: žinoma, kad jūs nereikalingi, o kodėl turėtumėte būti reikalingi? Juk jūs pirmi mus palikot. Blaiviu protu ir laisva valia.
O kiekvienas, kas sako, kad Lietuvoje nėra ateities ir kad ji - bloga šalis, įžeidžia mane asmeniškai, nes šmeižia mano Tėvynę, už kurią aš imuosi atsakomybės. Ir nesvarbu, ar jis priešas, ar tautietis.
Štai kaip viskas paprasta. Lengva? O kas jums kada žadėjo, kad bus lengva?
Ir man jau labai atsibodo ginčytis šita tema.

Penkta savaitė: Washington, DC

Aš gal smulkiai nepasakosiu aplinkybių, kuriomis aš atsidūriau Vašingtone, nes jos gana nuobodžios. Atsidūriau, ir tiek. Tiksliau, atsidūriau kaime prie Vašingtono ir net spėjau truputį pasijaudinti, ar gausiu čia ką nors be to kaimo pamatyti, bet gavau.

Taigi, Vašingtonas. Labai keistas įspūdis. Viena vertus, jaukus ir (kaip amerikoniškas miestas) nedidelis. Kita vertus, čia daug labiau negu kitus Amerikoje justi amerikonų kompleksas dėl jauno valstybės amžiaus ir pastangos kaip nors išsigalvoti istoriją. Pavyzdžiui, Vašingtone stovi gotikinė katedra, pastatyta XX a. Ir amerikiečiai baisiai ja didžiuojasi. Europiečiai žiūri ir netiki savo akim - ir jūs pažiūrėkit:

Apskritai Vašingtone man atrodė truputį keista ir dirbtina tai, kad beveik visi lankytini objektai - o su jais, žinoma, ir turistų minios - yra surikiuoti į vieną alėją tarp Linkolno paminklo ir Kapitolijaus, išradingai pavadintą "The Mall". Gal ir patogu. Nežinau, ar tyčia taip, ar ne.

Tik dėl to visas Vašingtono "downtown" pilnas japių - nei vaikų, nei senukų, nei ligonių, nei negražių žmonių, visi apsirengę labai brangiais drabužiais, su jogos kilimėliais po pažasčia ir laptopais bei (neabejotinai) labai svarbiais dokumentais kuprinėse ir rankinėse. Dar jokiame mieste nesutikau tokios darbštuolių armijos. Dviprasmiškas jausmas: viena vertus, aš juk gerbiu darbą ir darbštumą, o dauguma tų žmonių juk dirba rimtai - ir ne vien "valdžioje", bet ir, pvz., National Geographic Society (kur taip pat nuėjau nusilenkti) ar Smithsonian muziejuose. Bet kita vertus, mažumėlę ir nejauku - tiesiog ore tvyro ambicijų ir konkurencijos kvapas. Nors gal čia tik man taip pasirodė.

Užtat pasakiška vieta yra Smithsonian - didžiausias muziejus pasaulyje. Per kelias dienas neįmanoma apeiti jo viso, bet National Air and Space Museum privalomas visiems, kas vaikystėje norėjo būti kosmonautai :)

O savaitgalis - vėl mielojoje Čikagoje. Susipažinau su bendraamžių pulkeliu, tai nusimato įspūdžių ir pramogų pilna nauja savaitė.

Ketvirta savaitė: darbas

Iš esmės jau šiandien galėčiau važiuoti namo - medžiagos knygai turiu tiek, kad jau būtų įmanoma pabaigti emailais. Buvo be galo įdomu. Fantastiškas pašnekovas, abu gerai pasiruošėme, ir man atrodo, kad ir darbas patiko abiem. Dabar šifruoju ir tvarkau tekstą, o tada dar sykį susėsime kartu pataisyti ir/arba papildyti. Niekaip nesugalvoju pavadinimo...

O šiaip mane ima mažumėlę slėgti priemiesčių gyvenimas. Kadangi pati nevairuoju, esu visiškai priklausoma nuo kitų žmonių - pėsčiom iš čia net ledų į kioską neįmanoma nueiti. Ima tokia keista klaustrofobija, kurią pavadinau naujadaru "Riešės sindromas", kad netyčia niekada nesugalvočiau kraustytis į Riešę.

Jai prablaškyti porą vakarų išlėkiau į Čikagą. Susiradau porą bendraamžių draugių mieste, pasivaikščiojau po visokias žymias vietas. O šiandien išplaukėm buriuoti į Mičigano ežerą. Myliu, myliu, myliu šitą miestą, kuriame norisi žiūrėti į dangų, dangoraižių gimtinę, gėlavandenį pajūrį, bliuzo namus, gangsterių rojų. Taip myliu, kad norisi pirkti marškinėlius ir puodukus su užrašais "I [širdutė] Chicago", nes tai tiesiog tiesa.

Pasigrožėkime:

Antra ir trečia savaitė: "Dainava"

Taigi, dvi savaites prabuvau, pačių "Dainavos" mylėtojų žodžiais...

Pirmąją savaitę - moksleivių stovykloje. Pati gerai nežinau, ko ten vykau, tai trupučiuką nuobodžiavau. Pasakysiu paprastai: visos moksleivių stovyklos vienodos - kažkokios pamokėlės, kažkokios dainelės, kažkokie žaidimai ir kažkokie vaidinimai. Moksleiviams jos visada labai patinka, o nieko nepažįstamiems suaugusiems žmonėms atsibosta. Tik vieną dalyką parodysiu:

Mano darbas buvo redaguoti stovyklos laikraštėlį. Aš neįsivaizdavau, kaip labai išeivių vaikai nemoka lietuviškai. O kadangi jie visi labai stengiasi ir labai drovisi, kad prastai kalba (net tada, kai kalba visai neblogai), skubu pridurti, kad šiukštu nesityčioju iš jų. Man atrodo gražu ir verta pagarbos jau vien tai, kad jiems apskritai rūpi mokėti lietuviškai. Net susimąsčiau, kuo būtų galima jiems padėti išmokti dar geriau. Gal kviečiamės Amerikos lietuviukus pas save į gimnazijas bent metams? Sugalvojam kokius nors mainus? Čia rimtai, jeigu kas nors turi galimybių/entuziazmo ką nors tokio paorganizuoti, praneškite, galiu padėti susisiekti su čionykščiais.

Antroji savaitė buvo žymiai įdomesnė, todėl beveik nėra nuotraukų (tiksliau, bus, bet ne mano darytų). Susirinko ateitininkai sendraugiai su šeimomis. Pasakiškai įdomūs žmonės! Suku galvą, kaip pratęsti pažintį ir draugystę su jais.

Įdomiausios paskaitos buvo apie kamieninių ląstelių tyrimus ir apie socialiai atsakingas investicijas (gavau visokios medžiagos apie tai, jei kas nors susidomės, galėsiu pasidalinti). O mano pačios darbas buvo pravesti diskusijas apie Nerijos Putinaitės "Nenutrūkusi styga". Rinkosi anšlagai - kasdien vis daugiau žmonių. Visi susidomėję, visi mąstantys. Net jei Dainų šventė kai kam atrodo tautiškumo viršūnė - negalėjau atsižavėti tokiu žmonių šviesumu ir meile bei rūpesčiu savo Tėvynei. Ir gražiausia, kad aršiausiai su knygos teiginiais ginčijosi kapelionas iš Lietuvos ir "trečiabangė" (t.y., emigravusi po Nepriklausomybės atgavimo) lietuvaitė, davusi savo dukroms angliškus vardus: ji ypač įnirtingai tikino visiškai nejaučianti, kad jos smegenys būtų buvusios kaip nors praplautos. Nepasakiau jai šito, bet tai, tiesą sakant, tik dar stipriau pagrindžia NP vertinimą.

Nuostabi knyga, kliuvusi nuostabiam žmonių ratui. Hm, kažkaip reikia sugalvoti kokį nors pratęsimą. Internetinį knygų klubą su JAV ateitininkais sendraugiais? Just a thought...

Pirma savaitė: Downers Grove-Lemont (ir truputis Chicago)

Nusprendžiau pasistengti parašyti kartą per savaitę - per ilgai laukiant, viskas pasimirš.

Atskridau be jokių nuotykių ir net gavau įsinešti į lėktuvą virbalus (bent jau medinius ir ant valo).

Dabar gyvenu Downers Grove, visiškame suburbe, kaip iš "Nusivylusių namų šeimininkių". Ir man čia labai gera. Dėl laiko skirtumo keliuosi pusę šešių, šiandien net išbėgau pabėgioti - pasaka. Labai karšta, net pusę šešių ryto.

Šią savaitę dar nepradėjau rimtai dirbti, bet turėjau pabaigti kelis skyrius vertimo - laimingai pabaigiau. Kol "Vaga" reklamuoja "Trūksta tik tavęs", redaktorė jau gali sėsti prie "Vakarienės dviese".
Dienas leidau Pasaulio lietuvių centre ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje Lemonte (pastatas iš esmės tas pats, bendruomenė irgi beveik sutampa. "Oficialiai" aš - Misijos viešnia, bet kavą verdu Misijoje, o grietinėlės įsipilu PLC, nes tik ten yra šaldytuvas).

Labai jauki ir gyva vieta. Skelbimų lentoje pilna ieškomų kambariokų, parduodamų šunyčių ir koncertuojančių Lietuvos daininkų - aiškus ženklas, kad gyvenimas vyksta.

O vakar vakare važinėjausi dviračiu tarp dangoraižių jau pačioje Čikagoje - noriu dar!!!!!!!!