Trečios eilutės taisyklė

"Vaikų linija" skelbia Savaitę be patyčių 2011. Tik dabar, kai aplink vis daugėja (kol kas) svetimų vaikų, suprantu, kad man šita tema yra labai aktuali. Aš patyriau patyčias nuo pirmos dienos mokykloje, truputį palengvėjo, kai perėjau į VJG, universitete vėl retsykiais to pasitaikydavo, o kartais pasitaiko ir dabar - o nuostabiausia, kad tik dabar aš žinau, kaip tai vadinasi. Kai kam nors pasiskųsdavau vaikystėje, man sakydavo: "Nekreipk dėmesio, kuo labiau skaudinsiesi, tuo smagiau bus tave erzinti." Ir niekas niekada manęs negindavo (arba gindavo man nežinant; tikriausiai tėvai kalbėdavosi su mokytojais, tik be manęs; be to, jei tėvai ir rūpinosi, tai pradinių klasių mokytoja - tikrai ne, man dabar atrodo, kad ji patyčias net skatindavo ir pati prie jų prisidėdavo). Visi linkėjo man užsigrūdinti.
(OK, iškart patikslinu: tai sakau be jokios nuoskaudos savo tėvams. Jie buvo ir tebėra geriausi tėvai pasaulyje, o aš, man atrodo, tikrai buvau bent šiek tiek "sunkus vaikas", jie labai dėl manęs stengėsi, rado netikėčiausių mano problemų sprendimų ir išvis, jeigu kada nors turėsiu vaikų, norėčiau juos auginti tokiuose pat namuose, kokiuose užaugau pati. Čia kalbu apie tai, kad prieš dvidešimt metų apskritai niekas neužsiėmė rūpintis patyčiomis mokyklose, nebuvo jokių savaičių be patyčių, vaikų linijų ir apskritai jokios psichologinės pagalbos, ir jau vien tai, žiū, kokią pažangą mūsų gyvenime ir gerovėje rodo. Ir aš jau ant ribos to, kiek noriu ir kiek nenoriu apie save ir savo gyvenimą pasakoti internete, tik manau, kad patyčios yra vienas iš tų retų dalykų, su kuriais kovoti iš tikrųjų padeda kalbėjimas, paprastas konstatavimas, kad patyčios yra patyčios. Ir jeigu kokie nors "Nakties namų" gerbėjai, skaitantys šitą įrašą, patiria patyčias, tegu žino, pirma, kad jie ne patys dėl to kalti, antra, kad būtinai reikia surasti, kam apie tai papasakoti ir kieno užtarimo paprašyti, trečia, kad nepaisant visų patyčių, užaugau sveika ir labai laiminga, taip kad laikykitės, pasaulyje yra daug labai gerų žmonių, ne tik jūsų skriaudėjai.)
"Vaikų linija" rašo, kad tai mitas, kad patyčias patiriantys vaikai iš tikrųjų visai nesustiprėja. Nežinau, aš šiandien jaučiuosi labai sustiprėjus - nors kas ten žino, gal nė nebūčiau "nusilpusi", jei mokykloje nebūtų buvę taip negera. Šiandien man daugiausiai stiprybės, jei tenka dėl ko nors susigrumti, teikia žinojimas, kad esi ne viena, kad turi bendraminčių, kad tavo argumentai rimti, ne vien tavo išsigalvoti, o suvokiami ir kitiems žmonėms. Kitaip sakant, mano vaikystėje patyčios buvo laikomos mano, o ne aplinkos problema. Ir aš pati taip maniau, man neatėjo į galvą, kad tai, ką apie mane sako skriaudėjai (tiesą sakant, nė nebeatsimenu, ką sakydavo, tik, žinoma, nieko gero), gali būti netiesa. Neabejoju, kad paprasčiausiai dėl to, jog buvau labai maža ir daug ko nežinojau apie pasaulį, žmones ir netiesą. Net suaugęs žmogus, pašiepiamas ar kritikuojamas, gali suabejoti savimi ir savo teisumu, o vaikas neabejoja, jis tiki tuo, kas sakoma.
Psichologai ir kiti specialistai daug tiksliau ir išsamiau už mane gali paaiškinti, kas yra patyčios, iš kur jos atsiranda ir kaip su jomis kovoti (ir visiems, turintiems vaikų, primygtinai patariu pasiskaitinėti nurodytąjį puslapį), aš tik norėjau parašyti kelias įžvalgas, kurias padariau visai savarankiškai.
Tai, ką psichologai vadina "patyčių kultūra", paplitusia visoje mūsų visuomenėje, ne tik mokyklose, aš aiškinčiau tuo, kad LABAI DAŽNAI įsivaizduojama, jog žmogus, iš kurio tyčiojamasi, yra pats kaltas: arba jis "prisiprašė" kokiu nors keistu elgesiu arba kalbomis, arba jis "nesupranta juokų" ir įsižeidžia lygioje vietoje. Bet iš tikrųjų viskas daug subtiliau. Subtilybė ta, kad nesama jokios vieningos, objektyvios, aiškiai suvokiamos normos, dėl ko galima įsižeisti, o dėl ko ne. Patyčios nuo draugiškų pašaipų TIK TUO IR SKIRIASI, kad patyčių auka įsiskaudina. Tai ir yra patyčių matas. Ir visai nesvarbu, kad patyčių auka linkusi per greitai įsižeisti arba iš tikrųjų pyksta, liūdi ar blogai jaučiasi dėl ko nors kito, todėl tik ieško priekabių. Žmonėms PRIVALOMA bendrauti neskaudinant vienas kito arba nebendrauti visai.
Aš atradau, kad patyčių išvengti ir nesusipykti labiausiai padeda trečios eilutės taisyklė. Leiskite pailiustruoti:

1pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: Kad išsiskirčiau iš pilkos minios :D
A: :D

Vienas pašiepė, kitas atsikirto, abu nusijuokė, viskas gerai.

2 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Nu ko čia raukaisi, gal tu juokų nesupranti :P
B: :(((((

Vienas pašiepė, kitas nusiminė, o pirmasis tuomet sutriko ir teisindamasis puolė versti kaltę antrajam, taip dar labiau viską sugadindamas. Jei šitie pašnekovai - iš tikrųjų draugai, nejaučiantys kits kitam neapykantos ar pykčio, buvo galima to išvengti, pasitelkus trečios eilutės taisyklę:

3 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Ei, nepyk, aš juk gražiuoju, nenorėjau užgauti.
B: Et, nekreipk dėmesio, man šiandien bloga nuotaika, norėjau bent jau linksmiau apsirengti ;)
A: ;)

Šįsyk pirmasis nesutriko, nes buvo pasiruošęs tam, kad kitas žmogus nebūtinai į jo pastabą sureaguos taip, kaip jis tikisi. Užuot nevaldomai čiuožęs toliau pagal scenarijų, kuris sukosi jam galvoje, jis tučtuojau sureagavo į kito žmogaus nuotaiką. Štai kur slypi visa patyčių esmė: empatijoje. Svarbu ne priversti žmogų reaguoti taip, kaip mums atrodo teisinga, o suprasti, kaip jis reaguoja iš tikrųjų, ir patiems elgtis atitinkamai. Trečia eilutė priklauso nuo antrosios, o ne nuo pirmosios - štai ir visa taisyklė.
Perskaičiusi, ką parašiau, pasijutau kaip poppsichologijos deivė, bet vienas iš labiausiai šiame pasaulyje mane stebinančių dalykų yra tai, kiek daug yra žmonių, kuriems tenka aiškinti savaime suprantamus dalykus. Kiek sykių esame matę: gerų draugų rate nusistovi paprotys nuolat traukti vienas kitą per dantį, kuris visiems yra linksmas ir smagus. Bet vos kuris nors į tą ratą atsiveda, pavyzdžiui, naują simpatiją, pasisėdėjimas baigiasi ašaromis. Tas pats ir darbovietėse, interneto diskusijose, net šeimose. Sugebėjimas kalbėti ironiškai ir šmaikščiai yra vertingas ir smagus, bet vertingas ir smagus tiek, kiek padeda būti geru žmogumi. O tai - vienintelis ko nors vertas gyvenimo tikslas. Dėl nieko kito pasaulyje neverta stengtis. Įžeisti kitą žmogų - pagrįstai ar ne - visada yra blogai ir trukdo būti geru žmogum, net jei padeda būti vakarėlių siela ar didžiausiu įmonės šmaikštuoliu. Ir ne, tų įsižeidėlių neperauklėsime, pasakydami jiems, kad jie - kvaili įsižeidėliai. Tik dar labiau įžeisime ir būsim dar blogesni žmonės.
Mokyklinėse patyčiose, žinoma, būna ir tikro pykčio bei žiaurumo, aš čia tik vieną patyčių aspektą išryškinau. Tik norėjau pabrėžti, kad aštrus liežuvis nėra didesnė vertybė už gerą širdį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

"Tu durnas" - "Tu pats durnas"

Nežinau, ar čia pasakojau, bet jau gerą pusmetį lankau vokiečių kalbos pamokas - ir labai jomis džiaugiuosi. Turime labai šaunią mokytoją, kuri tikrai puikiai reaguoja į mūsų prašymus ir poreikius. Kai pasakėme, kad norime daugiau kalbėjimo užduočių, ji mums surengė... debatus!
Aš ir anksčiau žinojau, kas yra debatai ir debatų klubai, bet juose dalyvavusi nebuvau. Dabar, kai pati pamėginau, manau, kad debatai ir retorika (tikra, normali praktinė retorika, o ne koks nors senų tekstų paknebinėjimas, žinoma, būtinas filologams, filosofams ar istorikams, bet neatstojantis praktinių įgūdžių teisininkams ar politologams) turėtų būti privaloma visuose universitetuose, o gal net gimnazijose. Nes kol kas lemiamas argumentas viešose mūsų diskusijose (tyčia nesiaiškinu, ar būtent Lietuvos, ar ir kitur - man atrodo, kad pilnas ir nelietuviškas internetas tokių pavyzdžių) yra "tu pats durnas".
Šiaip jau šis argumentas nustoja galioti tada, kai jo vartotojas sulaukia maždaug dešimties metų. Bet rafinuotais pavidalais jis nežinia kodėl vartojamas ir toliau. Pavyzdžiui, liberalai apsiskelbia "sveiko proto dešiniaisiais", o konservatoriai jiems atkerta, kad "psichūškėse visi manosi esą sveiko proto". Arba ateistai (gal reikėtų sakyti "dokinsistai"?) teigia, kad religija yra pasakėlės apie barzdotą dieduką ant debesies, o tikintieji jiems atkerta, kad Dievo buvimo ženklų nematyti gali tik beprotis. O tie, kas mano, kad lietuvių kalba šiuo metu reguliuojama per griežtai ar netikslingai, žinoma, rašo "užsakomuosius straipsnius".
Blogiausia yra ne tai, kad esame pratę taip nemandagiai apsižodžiuoti (nors aš esu iš tų senamadiškų žmonių, kurie mandagumą ir šiaip jau laiko vertybe). Blogiausia, kad iš tikrųjų taip galvojame. Jei religija tikrai būtų tokios pasakėlės, kokiomis ją laiko dokinsistai, jomis iš tikrųjų tikėtų tik kvailiai. Ir priešingai, jei Dievo buvimo ženklai būtų tokie akivaizdūs, kokiais juos laiko (kai kurie) tikintieji, jų nematyti tikrai galėtų tik kvailiai. Tačiau jei laikomės išankstinės nuostatos savo pašnekovo nelaikyti kvailiu, esame priversti išklausyti ir apmąstyti jo ARGUMENTUS. Ir net tada, kai su jais nesutinkame, pašnekovas nepasidaro kvailas ar blogas žmogus - kaip kitaip galėtume jam paaiškinti, kodėl su juo nesutinkame, ir išdėstyti savo ARGUMENTUS ir (tik pamanykite!) ką nors iš jo sužinoti ar išmokti?
Tokiose diskusijose, ypač viešose, nėra sprendžiamas pašnekovų gerumo ar protingumo klausimas. Kad yra nesolidu asmeniškai priimti kitos pusės argumentus ir dėl jų įsižeisti (jei jie nėra padorios retorikos draudžiami argumenta ad hominum), jau lyg ir sugebame suprasti - ar bent deklaruoti teoriškai, kai jokioje diskusijoje nedalyvaujame. Tačiau lygiai taip pat neįmanoma diskutuoti ir tada, kai verčiame pašnekovą pirmiausia įrodyti savo gerumą ir protingumą. Ne. Tai - pati pirma prielaida, dėl kurios be vargo sutaria abi bet kurios diskusijos pusės.
Nuoširdžiai ilgiuosi sveikos diskusijų kultūros. Nes man labai patinka protingai ir iš širdies pasiginčyti.

Trumpa informacija "Nakties namų" gerbėjoms (-ams?)

Kadangi Google Analytics rodo, kad populiariausia mano blogo tema yra būtent "Nakties namai", tai pranešu visiems man rašinėjantiems ir į leidyklą skambinėjantiems jų gerbėjams, kad "Persekiojamosios" rankraštis jau priduotas leidyklai, kuri, neapsikęsdama jūsų įkyrumo, žada jį išleisti kuo greičiau, gal kokį kovo mėnesį. Ačiū, kad skaitote.
P. S. O aš parsinešiau iš leidyklos "Tempted" ir "Burned" angliškai. Bet nepasakosiu, kas toliau buvo :P Užtat tikrai išversiu, dar šiais metais.

Sintezė

(Čia labiausiai užsirašymas sau, kad nedingtų tarp milijono eilinį kartą galvoje skraidžiojančių idėjų ir pastebėjimų.)
Johnas R. Searle'as loginėmis lygtimis iš esmės įrodo, kad visa socialinė tikrovė (kurią jis laiko būtina biologinės ir fizinės tikrovės tąsa, stropiai vengdamas bet kokių užuominų į transcendenciją) yra sudaroma ir palaikoma tam tikros formulės kalbos aktais (Status Function Declarations). Iš to taip pat seka (aš čia praleidžiu porą tarpinių argumentų, Searle'ui seka, ne man), kad žmonių civilizacija yra iš esmės kalbinės prigimties IR "for language-using human beings there can be no such thing as the state of nature".
George'as Steineris, kuris daug mažiau vengia transcendentinių terminų, kalbą laiko (transcendentine) sutartimi, bet iš esmės teigia tą patį: kalbos prasmingumas, jos galimybė reikšti yra sutartinis IR visiems susitarimams būtina kalba. Steineris taip pat nurodo, kad Naujausiųjų laikų istorijoje (tiksli data - XIX a. antra pusė, konkretus Mallarme eilėraštis, tingiu ieškot tiksliai) kalbos prasmingumo sutartis buvo (ir tebėra) sulaužyta: kažkodėl chebrytei susišvietė, kad jei kalba yra "tik" sutartinė, tai to susitarimo laikytis kažkaip nebūtina ar neprivaloma (čia supaprastintai ir ironizuojant).
Čia priėjo Theodore'as Dalrymple'as ir sako: akurat! Kai intelektualai sulaužo sutartį ir ima abejoti (kalba steigiamomis) institucijomis, nes jos esančios "tik" kalbinės ir "tik" sutartinės, padugnės (čia Dalrymple'as toks politiškai nekorektiškas, ne aš) iš tikrųjų praranda civilizaciją ir, pagal Searle'o apibrėžimą, virsta ne-žmonėmis (kalbą (sąlyginai, kaip matyti iš Dalrymple'o pavyzdžių) vartojančiomis būtybėmis, kurios gyvena be civilizacijos ir institucijų). Dalrymple'as smulkiai dokumentuoja padugnių gyvenimą ir įrodo, kad jis visais atžvilgiais blogesnis už civilizaciją. Taip įrodo, kad maža nepasirodytų.
Iš čia man reikia kažkaip grįžti prie šiuolaikinės lietuvių literatūros kanono ir jo sudarymo. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu, bet kol kas nežinau kaip.

Kokios tolerancijos trūksta lietuviams?

Pasigirsiu - laimėjau paskatinamąjį prizą Delfi.lt konkurse "Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?" Paskutinį kartą panašiame konkurse dalyvavau "Žvaigždutės" žurnale, kur reikėjo rašyti kažkokią pasaką apie vasarą. Tada, beje, irgi laimėjau :)
Deja, delfi.lt išspausdino tik kelis atsitiktinius konkurso dalyvių rašinėlius, tai savo tekstą dedu čia.
P. S. Jei kam įdomu, prizas - kažkokios knygelės, kažkokie kalendoriukai ir kažkokie atvirukai, nieko labai vertingo :P

Jei reikėtų vienu sakiniu atsakyti į konkurso klausimą - sakyčiau, kad lietuviams labiausiai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra tolerancija. Laimei, atsakyti reikia ne taip trumpai, todėl galiu viską išdėstyti plačiau.

Visų pirma, tolerancija nėra simpatija. Kai grožimės čigonų muzika, domimės žydų mąstytojais ar islamo papročiais, nesame tolerantiški, o tik smalsūs. Buitine kalba "toleruoti" reiškia turėti kantrybės tam, kas mus erzina, yra mums nemiela ar atrodo negera, suprantant, kad priešintis būtų blogiau ar žalingiau. Toleruojame, pavyzdžiui, įkyrią seną tetulę, nuolat kritikuojančią mūsų pagamintus patiekalus ar neva neišauklėtus vaikus, nes suprantame, kad giminės privalo sutarti ir sugyventi gražiuoju, net tada, kai draugystė būtų neįmanoma, jei jų nesietų kraujo ryšiai. Be abejo, sugebėjimas įžiūrėti mus erzinančiame žmoguje ar reiškinyje ką nors gera dažnai padeda pakęsti blogybes, bet ne jis yra tolerancijos esmė, o pati kantrybė.

Antra, tolerancija nebūtinai turi būti kraštutinai liberalių pažiūrų išraiška. Jei žmogus ir taip neturi nieko prieš gėjų santuoką ar užsieniečių įdarbinimą, tolerancijos jam nė nereikia. Tolerancija yra tai, kas priverčia žmogų nuryti užgaulią repliką ar nuleisti pakeltą kumštį, tačiau ji nereiškia, kad mums neateina į galvą piktos mintys ar kad nejaučiame nepasitenkinimo kokiais nors visuomenės ar kultūros reiškiniais.

Trečia, tolerancija nereiškia, kad negalime turėti savo pažiūrų, kultūros, įsitikinimų ar nuomonės opiais klausimais. Gerbti kitas kultūras ar kitą nuomonę galime tik tada, kai suprantame, kuo jos skiriasi nuo mūsų. Toleruoti vieni kitus reiškia kiek įmanoma mažiau vieni kitiems trukdyti gyventi taip, kaip mums atrodo teisinga, o ne visiems suvienodėti ir tobulai sutarti tik todėl, kad niekada neturime ūpo ar įkvėpimo iš širdies pasiginčyti.

Ketvirta, tolerancija neverčia sudarinėti sąrašo tabu temų. Jei čigonas pavagia arklį, jis yra arkliavagis ne todėl, kad yra čigonas, o todėl, kad pavagia arklį. Iškreipta tolerancija kartais mums neleidžia aiškiai išsakyti problemų, o tuomet jos lieka ne sprendžiamos, o tik šluojamos po kilimu. Tolerancija nėra melas.

Iš viso to galima padaryti labai svarbią išraišką: tolerancija yra ne absoliuti, o išvestinė vertybė. Ji - priemonė, padedanti siekti didesnių tikslų, visų pirma - santarvės. Privalu suprasti, kad tie tikslai šiame - neabsoliučiame, netobulame - pasaulyje yra nepasiekiami, tačiau tai nereiškia, kad jų siekti neverta. Draugus, bičiulius ar kolegas dažniausiai užgauname ne todėl, kad esame blogi žmonės ar likime jiems pikto, o netyčia, patys gerai nepagalvoję ar tiesiog nežinodami kokių nors kito žmogaus gyvenimo aplinkybių. Tuomet arba atsiprašome klydę, arba paaiškiname, kad buvome neteisingai suprasti. Taip ir platesnėje visuomenėje - kiekviena jos grupė siekia Gėrio taip, kaip jį supranta, tik dažnai suprantame jį nevienodai, o kartais net priešingai. Tolerancija yra tai, kas padeda mums neperkąsti kits kitam gerklės. Tai, kas mus daro žmonėmis, turinčiais valią savo veiksmams ir reakcijoms, ir proto suprasti, kaip dera reaguoti į savo aplinką, nepametant iš akiračio didžiausių ir svarbiausių savo pačių vertybių. Paradoksalu, kokios piktos kartais Lietuvoje būna neva tolerancijos siekiančios kalbos. Paradoksalu, kiek draudimų ir apribojimų mėginame įvesti, siekdami užtikrinti laisvę. Tie, kas save vadina tolerantiškais žmonėmis, paprastai toleruoja viską, išskyrus kitokią nuomonę. Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams? Tolerancijos, kylančios iš meilės žmonėms ir žmonijai, ir valdomos sveiko proto ir gilaus suvokimo, kas mums iš tikrųjų būtų geriausia.

Metinė ataskaita

Išversta knygų (vnt) 7
Išleista išverstų knygų (vnt) 6
Parašyta knygų (vnt) 1
Išleista parašytų knygų (vnt) 0
Parašyta straipsnių (vnt) 6
Parašyta ir perskaityta pranešimų (vnt) 2
Stota į doktorantūrą (kartais) 2
Įstota į doktorantūrą (kartais) 0
Uždirbta pinigų (lt) ĮSLAPTINTA
Gauta sužadėtuvių žiedų (vnt) 0
Pagimdyta vaikų (vnt) 0
Gimė vaikų draugams ir pažįstamiems (vnt) 3
Numegzta megztinių (vnt) 5
Numegzta skarų (vnt) 3
Numegzta kojinių (poromis) 3
Numegzta kepurių (vnt) 2
Numegzta vasarinių palaidinių (vnt) 3
Nubėgta kilometrų 130

Nežinau, man atrodo, kad geri metai. Nepaisant jokių tendencijų, kurias čia būtų galima išskaityti. Ir tikiuosi, kad kuo toliau, tuo viskas dar labiau gerės. Visiems linkiu to paties :)

Siuntinėjimai

Pastaruoju metu bent keletą sykių buvau pasiųsta "pasiskaityti Dawkinso" - maždaug tokiu tonu, kokiu paprastai siunčiama į vieną Afganistano kaimą. Kadangi atsibosta visiems tą patį kartoti, tai pranešu raštu: jau skaičiau. Toliau šiuo klausimu diskutuosiu tik su oponentais, kurie bus perskaitę:
1. C. S. Lewis "Tiesiog krikščionybė"
2. Karen Armstrong "Biblija. Knygos biografija"
3. Francis S. Collins "Dievo kalba"
Knygas galite įsigyti, paspaudę nuorodas, arba paprašykite, kad paskolinčiau. Atmaskių "aš jau perskaičiau daug visokių knygų apie religiją" negirdžiu.
P. S. Pastaruoju metu nedaug rašau čia, nes daug rašau ir kalbu viešose vietose. Brandinu mintį parašyti išsamiau ir apie Dawkinsą, pranešiu, jeigu tikrai parašysiu.
P. P. S. Minėtosios trys knygos privalomos ir patiems krikščionims.
P. P. P. S. Baigiu, baigiu tą penktąją "Nakties namų" dalį :)