Sintezė

(Čia labiausiai užsirašymas sau, kad nedingtų tarp milijono eilinį kartą galvoje skraidžiojančių idėjų ir pastebėjimų.)
Johnas R. Searle'as loginėmis lygtimis iš esmės įrodo, kad visa socialinė tikrovė (kurią jis laiko būtina biologinės ir fizinės tikrovės tąsa, stropiai vengdamas bet kokių užuominų į transcendenciją) yra sudaroma ir palaikoma tam tikros formulės kalbos aktais (Status Function Declarations). Iš to taip pat seka (aš čia praleidžiu porą tarpinių argumentų, Searle'ui seka, ne man), kad žmonių civilizacija yra iš esmės kalbinės prigimties IR "for language-using human beings there can be no such thing as the state of nature".
George'as Steineris, kuris daug mažiau vengia transcendentinių terminų, kalbą laiko (transcendentine) sutartimi, bet iš esmės teigia tą patį: kalbos prasmingumas, jos galimybė reikšti yra sutartinis IR visiems susitarimams būtina kalba. Steineris taip pat nurodo, kad Naujausiųjų laikų istorijoje (tiksli data - XIX a. antra pusė, konkretus Mallarme eilėraštis, tingiu ieškot tiksliai) kalbos prasmingumo sutartis buvo (ir tebėra) sulaužyta: kažkodėl chebrytei susišvietė, kad jei kalba yra "tik" sutartinė, tai to susitarimo laikytis kažkaip nebūtina ar neprivaloma (čia supaprastintai ir ironizuojant).
Čia priėjo Theodore'as Dalrymple'as ir sako: akurat! Kai intelektualai sulaužo sutartį ir ima abejoti (kalba steigiamomis) institucijomis, nes jos esančios "tik" kalbinės ir "tik" sutartinės, padugnės (čia Dalrymple'as toks politiškai nekorektiškas, ne aš) iš tikrųjų praranda civilizaciją ir, pagal Searle'o apibrėžimą, virsta ne-žmonėmis (kalbą (sąlyginai, kaip matyti iš Dalrymple'o pavyzdžių) vartojančiomis būtybėmis, kurios gyvena be civilizacijos ir institucijų). Dalrymple'as smulkiai dokumentuoja padugnių gyvenimą ir įrodo, kad jis visais atžvilgiais blogesnis už civilizaciją. Taip įrodo, kad maža nepasirodytų.
Iš čia man reikia kažkaip grįžti prie šiuolaikinės lietuvių literatūros kanono ir jo sudarymo. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu, bet kol kas nežinau kaip.

Kokios tolerancijos trūksta lietuviams?

Pasigirsiu - laimėjau paskatinamąjį prizą Delfi.lt konkurse "Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?" Paskutinį kartą panašiame konkurse dalyvavau "Žvaigždutės" žurnale, kur reikėjo rašyti kažkokią pasaką apie vasarą. Tada, beje, irgi laimėjau :)
Deja, delfi.lt išspausdino tik kelis atsitiktinius konkurso dalyvių rašinėlius, tai savo tekstą dedu čia.
P. S. Jei kam įdomu, prizas - kažkokios knygelės, kažkokie kalendoriukai ir kažkokie atvirukai, nieko labai vertingo :P

Jei reikėtų vienu sakiniu atsakyti į konkurso klausimą - sakyčiau, kad lietuviams labiausiai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra tolerancija. Laimei, atsakyti reikia ne taip trumpai, todėl galiu viską išdėstyti plačiau.

Visų pirma, tolerancija nėra simpatija. Kai grožimės čigonų muzika, domimės žydų mąstytojais ar islamo papročiais, nesame tolerantiški, o tik smalsūs. Buitine kalba "toleruoti" reiškia turėti kantrybės tam, kas mus erzina, yra mums nemiela ar atrodo negera, suprantant, kad priešintis būtų blogiau ar žalingiau. Toleruojame, pavyzdžiui, įkyrią seną tetulę, nuolat kritikuojančią mūsų pagamintus patiekalus ar neva neišauklėtus vaikus, nes suprantame, kad giminės privalo sutarti ir sugyventi gražiuoju, net tada, kai draugystė būtų neįmanoma, jei jų nesietų kraujo ryšiai. Be abejo, sugebėjimas įžiūrėti mus erzinančiame žmoguje ar reiškinyje ką nors gera dažnai padeda pakęsti blogybes, bet ne jis yra tolerancijos esmė, o pati kantrybė.

Antra, tolerancija nebūtinai turi būti kraštutinai liberalių pažiūrų išraiška. Jei žmogus ir taip neturi nieko prieš gėjų santuoką ar užsieniečių įdarbinimą, tolerancijos jam nė nereikia. Tolerancija yra tai, kas priverčia žmogų nuryti užgaulią repliką ar nuleisti pakeltą kumštį, tačiau ji nereiškia, kad mums neateina į galvą piktos mintys ar kad nejaučiame nepasitenkinimo kokiais nors visuomenės ar kultūros reiškiniais.

Trečia, tolerancija nereiškia, kad negalime turėti savo pažiūrų, kultūros, įsitikinimų ar nuomonės opiais klausimais. Gerbti kitas kultūras ar kitą nuomonę galime tik tada, kai suprantame, kuo jos skiriasi nuo mūsų. Toleruoti vieni kitus reiškia kiek įmanoma mažiau vieni kitiems trukdyti gyventi taip, kaip mums atrodo teisinga, o ne visiems suvienodėti ir tobulai sutarti tik todėl, kad niekada neturime ūpo ar įkvėpimo iš širdies pasiginčyti.

Ketvirta, tolerancija neverčia sudarinėti sąrašo tabu temų. Jei čigonas pavagia arklį, jis yra arkliavagis ne todėl, kad yra čigonas, o todėl, kad pavagia arklį. Iškreipta tolerancija kartais mums neleidžia aiškiai išsakyti problemų, o tuomet jos lieka ne sprendžiamos, o tik šluojamos po kilimu. Tolerancija nėra melas.

Iš viso to galima padaryti labai svarbią išraišką: tolerancija yra ne absoliuti, o išvestinė vertybė. Ji - priemonė, padedanti siekti didesnių tikslų, visų pirma - santarvės. Privalu suprasti, kad tie tikslai šiame - neabsoliučiame, netobulame - pasaulyje yra nepasiekiami, tačiau tai nereiškia, kad jų siekti neverta. Draugus, bičiulius ar kolegas dažniausiai užgauname ne todėl, kad esame blogi žmonės ar likime jiems pikto, o netyčia, patys gerai nepagalvoję ar tiesiog nežinodami kokių nors kito žmogaus gyvenimo aplinkybių. Tuomet arba atsiprašome klydę, arba paaiškiname, kad buvome neteisingai suprasti. Taip ir platesnėje visuomenėje - kiekviena jos grupė siekia Gėrio taip, kaip jį supranta, tik dažnai suprantame jį nevienodai, o kartais net priešingai. Tolerancija yra tai, kas padeda mums neperkąsti kits kitam gerklės. Tai, kas mus daro žmonėmis, turinčiais valią savo veiksmams ir reakcijoms, ir proto suprasti, kaip dera reaguoti į savo aplinką, nepametant iš akiračio didžiausių ir svarbiausių savo pačių vertybių. Paradoksalu, kokios piktos kartais Lietuvoje būna neva tolerancijos siekiančios kalbos. Paradoksalu, kiek draudimų ir apribojimų mėginame įvesti, siekdami užtikrinti laisvę. Tie, kas save vadina tolerantiškais žmonėmis, paprastai toleruoja viską, išskyrus kitokią nuomonę. Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams? Tolerancijos, kylančios iš meilės žmonėms ir žmonijai, ir valdomos sveiko proto ir gilaus suvokimo, kas mums iš tikrųjų būtų geriausia.

Metinė ataskaita

Išversta knygų (vnt) 7
Išleista išverstų knygų (vnt) 6
Parašyta knygų (vnt) 1
Išleista parašytų knygų (vnt) 0
Parašyta straipsnių (vnt) 6
Parašyta ir perskaityta pranešimų (vnt) 2
Stota į doktorantūrą (kartais) 2
Įstota į doktorantūrą (kartais) 0
Uždirbta pinigų (lt) ĮSLAPTINTA
Gauta sužadėtuvių žiedų (vnt) 0
Pagimdyta vaikų (vnt) 0
Gimė vaikų draugams ir pažįstamiems (vnt) 3
Numegzta megztinių (vnt) 5
Numegzta skarų (vnt) 3
Numegzta kojinių (poromis) 3
Numegzta kepurių (vnt) 2
Numegzta vasarinių palaidinių (vnt) 3
Nubėgta kilometrų 130

Nežinau, man atrodo, kad geri metai. Nepaisant jokių tendencijų, kurias čia būtų galima išskaityti. Ir tikiuosi, kad kuo toliau, tuo viskas dar labiau gerės. Visiems linkiu to paties :)

Siuntinėjimai

Pastaruoju metu bent keletą sykių buvau pasiųsta "pasiskaityti Dawkinso" - maždaug tokiu tonu, kokiu paprastai siunčiama į vieną Afganistano kaimą. Kadangi atsibosta visiems tą patį kartoti, tai pranešu raštu: jau skaičiau. Toliau šiuo klausimu diskutuosiu tik su oponentais, kurie bus perskaitę:
1. C. S. Lewis "Tiesiog krikščionybė"
2. Karen Armstrong "Biblija. Knygos biografija"
3. Francis S. Collins "Dievo kalba"
Knygas galite įsigyti, paspaudę nuorodas, arba paprašykite, kad paskolinčiau. Atmaskių "aš jau perskaičiau daug visokių knygų apie religiją" negirdžiu.
P. S. Pastaruoju metu nedaug rašau čia, nes daug rašau ir kalbu viešose vietose. Brandinu mintį parašyti išsamiau ir apie Dawkinsą, pranešiu, jeigu tikrai parašysiu.
P. P. S. Minėtosios trys knygos privalomos ir patiems krikščionims.
P. P. P. S. Baigiu, baigiu tą penktąją "Nakties namų" dalį :)

Ką veikia Bažnyčia?

Visai tarp kitko, tarp kitų darbų, išverčiau tekstą apie katalikiškus tinklaraščius, ir ta proga kilo diskusija Facebooke apie tai, kad tokių tinklaraščių trūksta Lietuvoje ir lietuviškai. O mane vis lydi t. Antano Saulaičio mintis, išsakyta šią vasarą, kai įrašinėjome knygą: viskas, ką daro žmonės, kurie (viešai) tapatinasi su Bažnyčia, ir yra Bažnyčios darbas. Tai reiškia, kad Bažnyčios užsiėmimai - ne vien polemika dėl dirbtinio apvaisinimo, net ne vien Nakvynės namai, net ne vien Tomo Vilucko blogas, net ne vien "Mažoji studija". Bažnyčia taip pat verčia "Nakties namų" seriją (čia tyčia ją miniu, kad prisiviliočiau jos gerbėjų), rengia "Savaitės skaitinių" skiltį, sudaro ir išleidžia puikų lietuvių literatūros kritikos rinkinį. Vis prisimenu, kaip pirkau butą: notarės kabinete pamačiau nedidelį teisininkų globėjo šv. Tomo Moro paveikslėlį. Nei viena iš kabinete buvusių moterų apie tai nė žodeliu neužsiminė, bet žinau, kad sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, tarpininkavo taip pat Bažnyčia. O kiek dar yra Bažnyčios vairuojamų troleibusų ar taksi (aš visada pastebiu, jeigu vairuotojas ar vairuotoja pasikabina rožinį ar šventojo paveiksliuką), mokomų vaikų ar studentų, gydomų ligonių, parduodamų gėlių ar papuošalų... T. Antanas taip pat minėjo Jono Pauliaus II pasakymą, kad ateina pasauliečių amžius. Neateina - jau atėjo. Gal tik neišsyk tą suprantame.

Pirmasis Kritikų klubas

LLTI Kritikų klubas, į kurį buvau taip maloniai kviesta, įvyko užvakar. Vis svarsčiau, ką apie jį parašyti - pirmasis susirinkimas buvo iš esmės pasikalbėjimo, kas galėtų vykti Kritikų klube. Vienintelis pasisakęs, su kuriuo iki galo sutikau, buvo Marijus Šidlauskas, kuris, deja, tik atsiuntė laišką, primenantį, kad (teatleidžia jis man, jei pacituosiu netiksliai) "literatūra ir jos krizenanti dukterėčia kritika visuomenei įdomios tik tiek, kiek jos pačios domisi visuomene".
Per tas dvi valandas labai gerai supratau, kad yra dvi temos, kuriomis kalbėti aš nenoriu nei Kritikų klube, nei kur nors kitur: 1) Valdžia neduoda kultūrai pinigų; 2) Visi žmonės yra durniai ir skaito niekalus. Abu šitie teiginiai iš esmės yra tiesa, tam tikroje vertybių sistemoje juos net reikėtų laikyti problemomis. Ir aš sutinku aiškintis šitų reiškinių priežastis, pasekmes ir vertinimus pagal įvairias vertybių sistemas - bet nesutinku sėdėti ir skųstis arba klausytis, kaip skundžiasi protingesni už mane...
Įdomiausiai man skambėjo LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pasiūlymai užsiimti tam tikra meta-kritika, pasidomėti, kas yra ir kas turėtų būti pati kritika, nors man pasirodė, kad dauguma kritikų tokio kalbėjimo nemėgsta. Aš irgi nemėgstu meta-dekonstrukcinių meta-plepalų, bet manau, kad būtent kritikos atveju meta-kalbėjimas gali būti tikrai rimtas ir reikalingas.
Toks tad atsargus pirmasis įspūdis. Kitam kartui turiu paruošti pranešimą - dar nežinau apie ką, bet, matyt, apie "Metų knygos" nominacijas. Galvoju, kaip čia diplomatiškai "prakišti" į tą pranešimą ir šitas pastabas - nedrąsu tokiai piemenei rimtus žmones mokyti, bet aš juk ne dėl savęs, aš dėl bendro labo - ir pačių kritikų, ir visuomenės, ir Tėvynės.

Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:

"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,

10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.

Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.