Trečios eilutės taisyklė

"Vaikų linija" skelbia Savaitę be patyčių 2011. Tik dabar, kai aplink vis daugėja (kol kas) svetimų vaikų, suprantu, kad man šita tema yra labai aktuali. Aš patyriau patyčias nuo pirmos dienos mokykloje, truputį palengvėjo, kai perėjau į VJG, universitete vėl retsykiais to pasitaikydavo, o kartais pasitaiko ir dabar - o nuostabiausia, kad tik dabar aš žinau, kaip tai vadinasi. Kai kam nors pasiskųsdavau vaikystėje, man sakydavo: "Nekreipk dėmesio, kuo labiau skaudinsiesi, tuo smagiau bus tave erzinti." Ir niekas niekada manęs negindavo (arba gindavo man nežinant; tikriausiai tėvai kalbėdavosi su mokytojais, tik be manęs; be to, jei tėvai ir rūpinosi, tai pradinių klasių mokytoja - tikrai ne, man dabar atrodo, kad ji patyčias net skatindavo ir pati prie jų prisidėdavo). Visi linkėjo man užsigrūdinti.
(OK, iškart patikslinu: tai sakau be jokios nuoskaudos savo tėvams. Jie buvo ir tebėra geriausi tėvai pasaulyje, o aš, man atrodo, tikrai buvau bent šiek tiek "sunkus vaikas", jie labai dėl manęs stengėsi, rado netikėčiausių mano problemų sprendimų ir išvis, jeigu kada nors turėsiu vaikų, norėčiau juos auginti tokiuose pat namuose, kokiuose užaugau pati. Čia kalbu apie tai, kad prieš dvidešimt metų apskritai niekas neužsiėmė rūpintis patyčiomis mokyklose, nebuvo jokių savaičių be patyčių, vaikų linijų ir apskritai jokios psichologinės pagalbos, ir jau vien tai, žiū, kokią pažangą mūsų gyvenime ir gerovėje rodo. Ir aš jau ant ribos to, kiek noriu ir kiek nenoriu apie save ir savo gyvenimą pasakoti internete, tik manau, kad patyčios yra vienas iš tų retų dalykų, su kuriais kovoti iš tikrųjų padeda kalbėjimas, paprastas konstatavimas, kad patyčios yra patyčios. Ir jeigu kokie nors "Nakties namų" gerbėjai, skaitantys šitą įrašą, patiria patyčias, tegu žino, pirma, kad jie ne patys dėl to kalti, antra, kad būtinai reikia surasti, kam apie tai papasakoti ir kieno užtarimo paprašyti, trečia, kad nepaisant visų patyčių, užaugau sveika ir labai laiminga, taip kad laikykitės, pasaulyje yra daug labai gerų žmonių, ne tik jūsų skriaudėjai.)
"Vaikų linija" rašo, kad tai mitas, kad patyčias patiriantys vaikai iš tikrųjų visai nesustiprėja. Nežinau, aš šiandien jaučiuosi labai sustiprėjus - nors kas ten žino, gal nė nebūčiau "nusilpusi", jei mokykloje nebūtų buvę taip negera. Šiandien man daugiausiai stiprybės, jei tenka dėl ko nors susigrumti, teikia žinojimas, kad esi ne viena, kad turi bendraminčių, kad tavo argumentai rimti, ne vien tavo išsigalvoti, o suvokiami ir kitiems žmonėms. Kitaip sakant, mano vaikystėje patyčios buvo laikomos mano, o ne aplinkos problema. Ir aš pati taip maniau, man neatėjo į galvą, kad tai, ką apie mane sako skriaudėjai (tiesą sakant, nė nebeatsimenu, ką sakydavo, tik, žinoma, nieko gero), gali būti netiesa. Neabejoju, kad paprasčiausiai dėl to, jog buvau labai maža ir daug ko nežinojau apie pasaulį, žmones ir netiesą. Net suaugęs žmogus, pašiepiamas ar kritikuojamas, gali suabejoti savimi ir savo teisumu, o vaikas neabejoja, jis tiki tuo, kas sakoma.
Psichologai ir kiti specialistai daug tiksliau ir išsamiau už mane gali paaiškinti, kas yra patyčios, iš kur jos atsiranda ir kaip su jomis kovoti (ir visiems, turintiems vaikų, primygtinai patariu pasiskaitinėti nurodytąjį puslapį), aš tik norėjau parašyti kelias įžvalgas, kurias padariau visai savarankiškai.
Tai, ką psichologai vadina "patyčių kultūra", paplitusia visoje mūsų visuomenėje, ne tik mokyklose, aš aiškinčiau tuo, kad LABAI DAŽNAI įsivaizduojama, jog žmogus, iš kurio tyčiojamasi, yra pats kaltas: arba jis "prisiprašė" kokiu nors keistu elgesiu arba kalbomis, arba jis "nesupranta juokų" ir įsižeidžia lygioje vietoje. Bet iš tikrųjų viskas daug subtiliau. Subtilybė ta, kad nesama jokios vieningos, objektyvios, aiškiai suvokiamos normos, dėl ko galima įsižeisti, o dėl ko ne. Patyčios nuo draugiškų pašaipų TIK TUO IR SKIRIASI, kad patyčių auka įsiskaudina. Tai ir yra patyčių matas. Ir visai nesvarbu, kad patyčių auka linkusi per greitai įsižeisti arba iš tikrųjų pyksta, liūdi ar blogai jaučiasi dėl ko nors kito, todėl tik ieško priekabių. Žmonėms PRIVALOMA bendrauti neskaudinant vienas kito arba nebendrauti visai.
Aš atradau, kad patyčių išvengti ir nesusipykti labiausiai padeda trečios eilutės taisyklė. Leiskite pailiustruoti:

1pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: Kad išsiskirčiau iš pilkos minios :D
A: :D

Vienas pašiepė, kitas atsikirto, abu nusijuokė, viskas gerai.

2 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Nu ko čia raukaisi, gal tu juokų nesupranti :P
B: :(((((

Vienas pašiepė, kitas nusiminė, o pirmasis tuomet sutriko ir teisindamasis puolė versti kaltę antrajam, taip dar labiau viską sugadindamas. Jei šitie pašnekovai - iš tikrųjų draugai, nejaučiantys kits kitam neapykantos ar pykčio, buvo galima to išvengti, pasitelkus trečios eilutės taisyklę:

3 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Ei, nepyk, aš juk gražiuoju, nenorėjau užgauti.
B: Et, nekreipk dėmesio, man šiandien bloga nuotaika, norėjau bent jau linksmiau apsirengti ;)
A: ;)

Šįsyk pirmasis nesutriko, nes buvo pasiruošęs tam, kad kitas žmogus nebūtinai į jo pastabą sureaguos taip, kaip jis tikisi. Užuot nevaldomai čiuožęs toliau pagal scenarijų, kuris sukosi jam galvoje, jis tučtuojau sureagavo į kito žmogaus nuotaiką. Štai kur slypi visa patyčių esmė: empatijoje. Svarbu ne priversti žmogų reaguoti taip, kaip mums atrodo teisinga, o suprasti, kaip jis reaguoja iš tikrųjų, ir patiems elgtis atitinkamai. Trečia eilutė priklauso nuo antrosios, o ne nuo pirmosios - štai ir visa taisyklė.
Perskaičiusi, ką parašiau, pasijutau kaip poppsichologijos deivė, bet vienas iš labiausiai šiame pasaulyje mane stebinančių dalykų yra tai, kiek daug yra žmonių, kuriems tenka aiškinti savaime suprantamus dalykus. Kiek sykių esame matę: gerų draugų rate nusistovi paprotys nuolat traukti vienas kitą per dantį, kuris visiems yra linksmas ir smagus. Bet vos kuris nors į tą ratą atsiveda, pavyzdžiui, naują simpatiją, pasisėdėjimas baigiasi ašaromis. Tas pats ir darbovietėse, interneto diskusijose, net šeimose. Sugebėjimas kalbėti ironiškai ir šmaikščiai yra vertingas ir smagus, bet vertingas ir smagus tiek, kiek padeda būti geru žmogumi. O tai - vienintelis ko nors vertas gyvenimo tikslas. Dėl nieko kito pasaulyje neverta stengtis. Įžeisti kitą žmogų - pagrįstai ar ne - visada yra blogai ir trukdo būti geru žmogum, net jei padeda būti vakarėlių siela ar didžiausiu įmonės šmaikštuoliu. Ir ne, tų įsižeidėlių neperauklėsime, pasakydami jiems, kad jie - kvaili įsižeidėliai. Tik dar labiau įžeisime ir būsim dar blogesni žmonės.
Mokyklinėse patyčiose, žinoma, būna ir tikro pykčio bei žiaurumo, aš čia tik vieną patyčių aspektą išryškinau. Tik norėjau pabrėžti, kad aštrus liežuvis nėra didesnė vertybė už gerą širdį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

"Tu durnas" - "Tu pats durnas"

Nežinau, ar čia pasakojau, bet jau gerą pusmetį lankau vokiečių kalbos pamokas - ir labai jomis džiaugiuosi. Turime labai šaunią mokytoją, kuri tikrai puikiai reaguoja į mūsų prašymus ir poreikius. Kai pasakėme, kad norime daugiau kalbėjimo užduočių, ji mums surengė... debatus!
Aš ir anksčiau žinojau, kas yra debatai ir debatų klubai, bet juose dalyvavusi nebuvau. Dabar, kai pati pamėginau, manau, kad debatai ir retorika (tikra, normali praktinė retorika, o ne koks nors senų tekstų paknebinėjimas, žinoma, būtinas filologams, filosofams ar istorikams, bet neatstojantis praktinių įgūdžių teisininkams ar politologams) turėtų būti privaloma visuose universitetuose, o gal net gimnazijose. Nes kol kas lemiamas argumentas viešose mūsų diskusijose (tyčia nesiaiškinu, ar būtent Lietuvos, ar ir kitur - man atrodo, kad pilnas ir nelietuviškas internetas tokių pavyzdžių) yra "tu pats durnas".
Šiaip jau šis argumentas nustoja galioti tada, kai jo vartotojas sulaukia maždaug dešimties metų. Bet rafinuotais pavidalais jis nežinia kodėl vartojamas ir toliau. Pavyzdžiui, liberalai apsiskelbia "sveiko proto dešiniaisiais", o konservatoriai jiems atkerta, kad "psichūškėse visi manosi esą sveiko proto". Arba ateistai (gal reikėtų sakyti "dokinsistai"?) teigia, kad religija yra pasakėlės apie barzdotą dieduką ant debesies, o tikintieji jiems atkerta, kad Dievo buvimo ženklų nematyti gali tik beprotis. O tie, kas mano, kad lietuvių kalba šiuo metu reguliuojama per griežtai ar netikslingai, žinoma, rašo "užsakomuosius straipsnius".
Blogiausia yra ne tai, kad esame pratę taip nemandagiai apsižodžiuoti (nors aš esu iš tų senamadiškų žmonių, kurie mandagumą ir šiaip jau laiko vertybe). Blogiausia, kad iš tikrųjų taip galvojame. Jei religija tikrai būtų tokios pasakėlės, kokiomis ją laiko dokinsistai, jomis iš tikrųjų tikėtų tik kvailiai. Ir priešingai, jei Dievo buvimo ženklai būtų tokie akivaizdūs, kokiais juos laiko (kai kurie) tikintieji, jų nematyti tikrai galėtų tik kvailiai. Tačiau jei laikomės išankstinės nuostatos savo pašnekovo nelaikyti kvailiu, esame priversti išklausyti ir apmąstyti jo ARGUMENTUS. Ir net tada, kai su jais nesutinkame, pašnekovas nepasidaro kvailas ar blogas žmogus - kaip kitaip galėtume jam paaiškinti, kodėl su juo nesutinkame, ir išdėstyti savo ARGUMENTUS ir (tik pamanykite!) ką nors iš jo sužinoti ar išmokti?
Tokiose diskusijose, ypač viešose, nėra sprendžiamas pašnekovų gerumo ar protingumo klausimas. Kad yra nesolidu asmeniškai priimti kitos pusės argumentus ir dėl jų įsižeisti (jei jie nėra padorios retorikos draudžiami argumenta ad hominum), jau lyg ir sugebame suprasti - ar bent deklaruoti teoriškai, kai jokioje diskusijoje nedalyvaujame. Tačiau lygiai taip pat neįmanoma diskutuoti ir tada, kai verčiame pašnekovą pirmiausia įrodyti savo gerumą ir protingumą. Ne. Tai - pati pirma prielaida, dėl kurios be vargo sutaria abi bet kurios diskusijos pusės.
Nuoširdžiai ilgiuosi sveikos diskusijų kultūros. Nes man labai patinka protingai ir iš širdies pasiginčyti.

Trumpa informacija "Nakties namų" gerbėjoms (-ams?)

Kadangi Google Analytics rodo, kad populiariausia mano blogo tema yra būtent "Nakties namai", tai pranešu visiems man rašinėjantiems ir į leidyklą skambinėjantiems jų gerbėjams, kad "Persekiojamosios" rankraštis jau priduotas leidyklai, kuri, neapsikęsdama jūsų įkyrumo, žada jį išleisti kuo greičiau, gal kokį kovo mėnesį. Ačiū, kad skaitote.
P. S. O aš parsinešiau iš leidyklos "Tempted" ir "Burned" angliškai. Bet nepasakosiu, kas toliau buvo :P Užtat tikrai išversiu, dar šiais metais.

Sintezė

(Čia labiausiai užsirašymas sau, kad nedingtų tarp milijono eilinį kartą galvoje skraidžiojančių idėjų ir pastebėjimų.)
Johnas R. Searle'as loginėmis lygtimis iš esmės įrodo, kad visa socialinė tikrovė (kurią jis laiko būtina biologinės ir fizinės tikrovės tąsa, stropiai vengdamas bet kokių užuominų į transcendenciją) yra sudaroma ir palaikoma tam tikros formulės kalbos aktais (Status Function Declarations). Iš to taip pat seka (aš čia praleidžiu porą tarpinių argumentų, Searle'ui seka, ne man), kad žmonių civilizacija yra iš esmės kalbinės prigimties IR "for language-using human beings there can be no such thing as the state of nature".
George'as Steineris, kuris daug mažiau vengia transcendentinių terminų, kalbą laiko (transcendentine) sutartimi, bet iš esmės teigia tą patį: kalbos prasmingumas, jos galimybė reikšti yra sutartinis IR visiems susitarimams būtina kalba. Steineris taip pat nurodo, kad Naujausiųjų laikų istorijoje (tiksli data - XIX a. antra pusė, konkretus Mallarme eilėraštis, tingiu ieškot tiksliai) kalbos prasmingumo sutartis buvo (ir tebėra) sulaužyta: kažkodėl chebrytei susišvietė, kad jei kalba yra "tik" sutartinė, tai to susitarimo laikytis kažkaip nebūtina ar neprivaloma (čia supaprastintai ir ironizuojant).
Čia priėjo Theodore'as Dalrymple'as ir sako: akurat! Kai intelektualai sulaužo sutartį ir ima abejoti (kalba steigiamomis) institucijomis, nes jos esančios "tik" kalbinės ir "tik" sutartinės, padugnės (čia Dalrymple'as toks politiškai nekorektiškas, ne aš) iš tikrųjų praranda civilizaciją ir, pagal Searle'o apibrėžimą, virsta ne-žmonėmis (kalbą (sąlyginai, kaip matyti iš Dalrymple'o pavyzdžių) vartojančiomis būtybėmis, kurios gyvena be civilizacijos ir institucijų). Dalrymple'as smulkiai dokumentuoja padugnių gyvenimą ir įrodo, kad jis visais atžvilgiais blogesnis už civilizaciją. Taip įrodo, kad maža nepasirodytų.
Iš čia man reikia kažkaip grįžti prie šiuolaikinės lietuvių literatūros kanono ir jo sudarymo. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu, bet kol kas nežinau kaip.

Kokios tolerancijos trūksta lietuviams?

Pasigirsiu - laimėjau paskatinamąjį prizą Delfi.lt konkurse "Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?" Paskutinį kartą panašiame konkurse dalyvavau "Žvaigždutės" žurnale, kur reikėjo rašyti kažkokią pasaką apie vasarą. Tada, beje, irgi laimėjau :)
Deja, delfi.lt išspausdino tik kelis atsitiktinius konkurso dalyvių rašinėlius, tai savo tekstą dedu čia.
P. S. Jei kam įdomu, prizas - kažkokios knygelės, kažkokie kalendoriukai ir kažkokie atvirukai, nieko labai vertingo :P

Jei reikėtų vienu sakiniu atsakyti į konkurso klausimą - sakyčiau, kad lietuviams labiausiai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra tolerancija. Laimei, atsakyti reikia ne taip trumpai, todėl galiu viską išdėstyti plačiau.

Visų pirma, tolerancija nėra simpatija. Kai grožimės čigonų muzika, domimės žydų mąstytojais ar islamo papročiais, nesame tolerantiški, o tik smalsūs. Buitine kalba "toleruoti" reiškia turėti kantrybės tam, kas mus erzina, yra mums nemiela ar atrodo negera, suprantant, kad priešintis būtų blogiau ar žalingiau. Toleruojame, pavyzdžiui, įkyrią seną tetulę, nuolat kritikuojančią mūsų pagamintus patiekalus ar neva neišauklėtus vaikus, nes suprantame, kad giminės privalo sutarti ir sugyventi gražiuoju, net tada, kai draugystė būtų neįmanoma, jei jų nesietų kraujo ryšiai. Be abejo, sugebėjimas įžiūrėti mus erzinančiame žmoguje ar reiškinyje ką nors gera dažnai padeda pakęsti blogybes, bet ne jis yra tolerancijos esmė, o pati kantrybė.

Antra, tolerancija nebūtinai turi būti kraštutinai liberalių pažiūrų išraiška. Jei žmogus ir taip neturi nieko prieš gėjų santuoką ar užsieniečių įdarbinimą, tolerancijos jam nė nereikia. Tolerancija yra tai, kas priverčia žmogų nuryti užgaulią repliką ar nuleisti pakeltą kumštį, tačiau ji nereiškia, kad mums neateina į galvą piktos mintys ar kad nejaučiame nepasitenkinimo kokiais nors visuomenės ar kultūros reiškiniais.

Trečia, tolerancija nereiškia, kad negalime turėti savo pažiūrų, kultūros, įsitikinimų ar nuomonės opiais klausimais. Gerbti kitas kultūras ar kitą nuomonę galime tik tada, kai suprantame, kuo jos skiriasi nuo mūsų. Toleruoti vieni kitus reiškia kiek įmanoma mažiau vieni kitiems trukdyti gyventi taip, kaip mums atrodo teisinga, o ne visiems suvienodėti ir tobulai sutarti tik todėl, kad niekada neturime ūpo ar įkvėpimo iš širdies pasiginčyti.

Ketvirta, tolerancija neverčia sudarinėti sąrašo tabu temų. Jei čigonas pavagia arklį, jis yra arkliavagis ne todėl, kad yra čigonas, o todėl, kad pavagia arklį. Iškreipta tolerancija kartais mums neleidžia aiškiai išsakyti problemų, o tuomet jos lieka ne sprendžiamos, o tik šluojamos po kilimu. Tolerancija nėra melas.

Iš viso to galima padaryti labai svarbią išraišką: tolerancija yra ne absoliuti, o išvestinė vertybė. Ji - priemonė, padedanti siekti didesnių tikslų, visų pirma - santarvės. Privalu suprasti, kad tie tikslai šiame - neabsoliučiame, netobulame - pasaulyje yra nepasiekiami, tačiau tai nereiškia, kad jų siekti neverta. Draugus, bičiulius ar kolegas dažniausiai užgauname ne todėl, kad esame blogi žmonės ar likime jiems pikto, o netyčia, patys gerai nepagalvoję ar tiesiog nežinodami kokių nors kito žmogaus gyvenimo aplinkybių. Tuomet arba atsiprašome klydę, arba paaiškiname, kad buvome neteisingai suprasti. Taip ir platesnėje visuomenėje - kiekviena jos grupė siekia Gėrio taip, kaip jį supranta, tik dažnai suprantame jį nevienodai, o kartais net priešingai. Tolerancija yra tai, kas padeda mums neperkąsti kits kitam gerklės. Tai, kas mus daro žmonėmis, turinčiais valią savo veiksmams ir reakcijoms, ir proto suprasti, kaip dera reaguoti į savo aplinką, nepametant iš akiračio didžiausių ir svarbiausių savo pačių vertybių. Paradoksalu, kokios piktos kartais Lietuvoje būna neva tolerancijos siekiančios kalbos. Paradoksalu, kiek draudimų ir apribojimų mėginame įvesti, siekdami užtikrinti laisvę. Tie, kas save vadina tolerantiškais žmonėmis, paprastai toleruoja viską, išskyrus kitokią nuomonę. Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams? Tolerancijos, kylančios iš meilės žmonėms ir žmonijai, ir valdomos sveiko proto ir gilaus suvokimo, kas mums iš tikrųjų būtų geriausia.

Metinė ataskaita

Išversta knygų (vnt) 7
Išleista išverstų knygų (vnt) 6
Parašyta knygų (vnt) 1
Išleista parašytų knygų (vnt) 0
Parašyta straipsnių (vnt) 6
Parašyta ir perskaityta pranešimų (vnt) 2
Stota į doktorantūrą (kartais) 2
Įstota į doktorantūrą (kartais) 0
Uždirbta pinigų (lt) ĮSLAPTINTA
Gauta sužadėtuvių žiedų (vnt) 0
Pagimdyta vaikų (vnt) 0
Gimė vaikų draugams ir pažįstamiems (vnt) 3
Numegzta megztinių (vnt) 5
Numegzta skarų (vnt) 3
Numegzta kojinių (poromis) 3
Numegzta kepurių (vnt) 2
Numegzta vasarinių palaidinių (vnt) 3
Nubėgta kilometrų 130

Nežinau, man atrodo, kad geri metai. Nepaisant jokių tendencijų, kurias čia būtų galima išskaityti. Ir tikiuosi, kad kuo toliau, tuo viskas dar labiau gerės. Visiems linkiu to paties :)

Siuntinėjimai

Pastaruoju metu bent keletą sykių buvau pasiųsta "pasiskaityti Dawkinso" - maždaug tokiu tonu, kokiu paprastai siunčiama į vieną Afganistano kaimą. Kadangi atsibosta visiems tą patį kartoti, tai pranešu raštu: jau skaičiau. Toliau šiuo klausimu diskutuosiu tik su oponentais, kurie bus perskaitę:
1. C. S. Lewis "Tiesiog krikščionybė"
2. Karen Armstrong "Biblija. Knygos biografija"
3. Francis S. Collins "Dievo kalba"
Knygas galite įsigyti, paspaudę nuorodas, arba paprašykite, kad paskolinčiau. Atmaskių "aš jau perskaičiau daug visokių knygų apie religiją" negirdžiu.
P. S. Pastaruoju metu nedaug rašau čia, nes daug rašau ir kalbu viešose vietose. Brandinu mintį parašyti išsamiau ir apie Dawkinsą, pranešiu, jeigu tikrai parašysiu.
P. P. S. Minėtosios trys knygos privalomos ir patiems krikščionims.
P. P. P. S. Baigiu, baigiu tą penktąją "Nakties namų" dalį :)

Ką veikia Bažnyčia?

Visai tarp kitko, tarp kitų darbų, išverčiau tekstą apie katalikiškus tinklaraščius, ir ta proga kilo diskusija Facebooke apie tai, kad tokių tinklaraščių trūksta Lietuvoje ir lietuviškai. O mane vis lydi t. Antano Saulaičio mintis, išsakyta šią vasarą, kai įrašinėjome knygą: viskas, ką daro žmonės, kurie (viešai) tapatinasi su Bažnyčia, ir yra Bažnyčios darbas. Tai reiškia, kad Bažnyčios užsiėmimai - ne vien polemika dėl dirbtinio apvaisinimo, net ne vien Nakvynės namai, net ne vien Tomo Vilucko blogas, net ne vien "Mažoji studija". Bažnyčia taip pat verčia "Nakties namų" seriją (čia tyčia ją miniu, kad prisiviliočiau jos gerbėjų), rengia "Savaitės skaitinių" skiltį, sudaro ir išleidžia puikų lietuvių literatūros kritikos rinkinį. Vis prisimenu, kaip pirkau butą: notarės kabinete pamačiau nedidelį teisininkų globėjo šv. Tomo Moro paveikslėlį. Nei viena iš kabinete buvusių moterų apie tai nė žodeliu neužsiminė, bet žinau, kad sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, tarpininkavo taip pat Bažnyčia. O kiek dar yra Bažnyčios vairuojamų troleibusų ar taksi (aš visada pastebiu, jeigu vairuotojas ar vairuotoja pasikabina rožinį ar šventojo paveiksliuką), mokomų vaikų ar studentų, gydomų ligonių, parduodamų gėlių ar papuošalų... T. Antanas taip pat minėjo Jono Pauliaus II pasakymą, kad ateina pasauliečių amžius. Neateina - jau atėjo. Gal tik neišsyk tą suprantame.

Pirmasis Kritikų klubas

LLTI Kritikų klubas, į kurį buvau taip maloniai kviesta, įvyko užvakar. Vis svarsčiau, ką apie jį parašyti - pirmasis susirinkimas buvo iš esmės pasikalbėjimo, kas galėtų vykti Kritikų klube. Vienintelis pasisakęs, su kuriuo iki galo sutikau, buvo Marijus Šidlauskas, kuris, deja, tik atsiuntė laišką, primenantį, kad (teatleidžia jis man, jei pacituosiu netiksliai) "literatūra ir jos krizenanti dukterėčia kritika visuomenei įdomios tik tiek, kiek jos pačios domisi visuomene".
Per tas dvi valandas labai gerai supratau, kad yra dvi temos, kuriomis kalbėti aš nenoriu nei Kritikų klube, nei kur nors kitur: 1) Valdžia neduoda kultūrai pinigų; 2) Visi žmonės yra durniai ir skaito niekalus. Abu šitie teiginiai iš esmės yra tiesa, tam tikroje vertybių sistemoje juos net reikėtų laikyti problemomis. Ir aš sutinku aiškintis šitų reiškinių priežastis, pasekmes ir vertinimus pagal įvairias vertybių sistemas - bet nesutinku sėdėti ir skųstis arba klausytis, kaip skundžiasi protingesni už mane...
Įdomiausiai man skambėjo LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pasiūlymai užsiimti tam tikra meta-kritika, pasidomėti, kas yra ir kas turėtų būti pati kritika, nors man pasirodė, kad dauguma kritikų tokio kalbėjimo nemėgsta. Aš irgi nemėgstu meta-dekonstrukcinių meta-plepalų, bet manau, kad būtent kritikos atveju meta-kalbėjimas gali būti tikrai rimtas ir reikalingas.
Toks tad atsargus pirmasis įspūdis. Kitam kartui turiu paruošti pranešimą - dar nežinau apie ką, bet, matyt, apie "Metų knygos" nominacijas. Galvoju, kaip čia diplomatiškai "prakišti" į tą pranešimą ir šitas pastabas - nedrąsu tokiai piemenei rimtus žmones mokyti, bet aš juk ne dėl savęs, aš dėl bendro labo - ir pačių kritikų, ir visuomenės, ir Tėvynės.

Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:

"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,

10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.

Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.

Pratęsiant emigrantų temą

Kaip malonu rasti bendraminčių (parental advisory: aš dar labai mandagiai ir švelniai parašiau...)

Tėvynė ir troleibusas

Jau grįžau ir net spėjau atsigauti nuo jetlago. Išsamių, civilizuotų, cenzūruotų įspūdžių iš Amerikos laukite artimiausio "Naujojo židinio" "Dienoraščio" skiltyje, o kol kas - nepopuliari nuomonė populiariu klausimu.
Žmonės iš šiandieninės Lietuvos išvažiuoja todėl, kad nori išvažiuoti. Bet kokie "nebeištvėrimai" ir "negalėjimai gyventi" yra vien mėginimas nusikratyti atsakomybės. Niekas šiandien Lietuvoje nėra persekiojamas, tremiamas ar išvejamas.
Kodėl žmonės nori išvažiuoti iš Lietuvos? Todėl, kad jie kai ką supainiojo. Tas daiktas, kuris mus pavežėja tiek, kiek mums patogu, ir iš kurio galime išlipti ten, kur mums patogu, tas daiktas, kur galime reikšti pretenzijas dėl tvankumo, šalčio, smirdančio bomžo ant gretimos sėdynės, nemalonaus aptarnavimo ar negražios muzikos, tas daiktas, kur susimokame už bilietą ir turime teisę reikalauti kokybiškų paslaugų, arba nesusimokame už bilietą ir tikimės likti nepagauti, tas daiktas, kuris važiuoja nustatytu maršrutu valdomas nepažįstamo, uždaroje būdelėje sėdinčio žmogaus, vadinasi troleibusas. Tėvynė, gerbiamieji, yra visai kas kita.
Ne veltui kalbama apie meilę Tėvynei. Man irgi kažkaip nejaukus pats pasakymas - lyg banalus, lyg pompastiškas, lyg sovietinis - bet jis labai taiklus. Meilė, kaip žinia, kantri,

meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

(1Kor 13, 4-8)

Man šita citata taip labai patinka todėl, kad meilę mes dažniausiai suvokiame per daug romantiškai: kaip kažkokį svaigulį ir "drugelius pilve". Net amžinas "motinos meilės vaikui" pavyzdys visas kažkoks nerealistiškai pakilus. Meilė - tai visų pirma meilė, pavyzdžiui, seniems, neįgaliems, Alzhaimerio kamuojamiems, šlapimo nelaikantiems tėvams. Meilė yra pasiaukojimas, įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas ir veiklumas - ji aiškiai matoma iš darbų, o ne iš kalbų ar iš jausmų. Be to, meilė yra kas kita negu dėkingumas, mainai, atlygis už paslaugas ir laimė. Ir atlygis už meilę yra tik ji pati - sunkiai įvardijamas, kartais, bet ne visada malonus jausmas. Nieko daugiau - ir kartu daugiausia, ko galime trokšti šiame gyvenime.
Šitaip reikėtų suprasti ir meilę Tėvynei. Tėvynę mylinčiam žmogui gyventi Tėvynėje yra ne mažiau svarbu, negu gauti gerą išsilavinimą, dirbti mėgstamą darbą, uždirbti daug pinigų ar mėgautis šiltesniu klimatu. Kitaip sakant, gyvenimas Tėvynėje arba ne yra svarbus veiksnys, į kurį atsižvelgiama, svarstant darbo pasiūlymus, piršlybas, studijų galimybes ir kitus didelius gyvenimo pasirinkimus.
Galima, žinoma, Tėvynės nemylėti. Galima jos atsisakyti. Galima svarbesniais laikyti kitus dalykus - karjerą, šeimą, akiračio plėtimą, gyvenimo įdomumą ir t.t. Ir tame nėra visiškai nieko blogo. Blogai yra tik meluoti. Sakyti, kad esi kokiu nors būdu "išvytas" iš Tėvynės, kad "nematai joje ateities", kad "nerūpi" savo Tėvynei - kai iš tikrųjų pats savo blaiviu protu ir laisva valia apsisprendei ją palikti. Šiandieninėje Lietuvoje žmonės taip pat ir pasilieka todėl, kad nori joje pasilikti. Aš esu gyvas pavyzdys, kad nemiršta nei iš bado, nei iš nuobodulio.
Todėl aš visiškai nemadingai atsisakau gailėtis "vargšų" emigrantų, juos "gelbėti", "globoti", teikti jiems dvigubą pilietybę, mokėti už juos sveikatos draudimą ar Sodrą ir baimingai aikčioti dėl lietuvių tautai gresiančio išnykimo. Čia reikėtų leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet nemanau, kad tautos išlikimą nulemia aritmetika. Manau, tautos išlikimą, kaip ir viską pasaulyje, lemia idėjos ir įsitikinimai. Graudentis, kad iš Lietuvos išvažiuoja žmonės, kurie nenori čia gyventi, yra tiesiog kvaila: kokia prasmė būtų juos sulaikyti jėga, klasta ar papirkinėjimais? Palinkėkime jiems sėkmės ir nustokime šelpti ir ginti. Eime rūpintis tuo, kas mums patiems svarbu - gal netgi savo Tėvyne.
Visa tai, žinoma, nepaneigia artimo meilės. Nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje esame mes ar mūsų artimas, vis tiek privalome alkaną pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nemokantį pamokyti ir nuliūdusį paguosti. Nežinau, ar kur nors pasaulyje tos artimo meilės daugiau negu pas mus - ne mano darbas ją skaičiuoti ir matuoti, mano darbas - tik dalyti. Bet nesitikėkime - ir nesistenkime - artimo meile (ar maža, asmeniška, ar didele, valstybinio mąsto) kaip nors sulaikyti ar sugrąžinti tuos, kurie nenori gyventi pas mus. Išdrįskime į tų visų "nereikalingųjų" verkšlenimus vieną kartą tiesiai atsakyti: žinoma, kad jūs nereikalingi, o kodėl turėtumėte būti reikalingi? Juk jūs pirmi mus palikot. Blaiviu protu ir laisva valia.
O kiekvienas, kas sako, kad Lietuvoje nėra ateities ir kad ji - bloga šalis, įžeidžia mane asmeniškai, nes šmeižia mano Tėvynę, už kurią aš imuosi atsakomybės. Ir nesvarbu, ar jis priešas, ar tautietis.
Štai kaip viskas paprasta. Lengva? O kas jums kada žadėjo, kad bus lengva?
Ir man jau labai atsibodo ginčytis šita tema.

Penkta savaitė: Washington, DC

Aš gal smulkiai nepasakosiu aplinkybių, kuriomis aš atsidūriau Vašingtone, nes jos gana nuobodžios. Atsidūriau, ir tiek. Tiksliau, atsidūriau kaime prie Vašingtono ir net spėjau truputį pasijaudinti, ar gausiu čia ką nors be to kaimo pamatyti, bet gavau.

Taigi, Vašingtonas. Labai keistas įspūdis. Viena vertus, jaukus ir (kaip amerikoniškas miestas) nedidelis. Kita vertus, čia daug labiau negu kitus Amerikoje justi amerikonų kompleksas dėl jauno valstybės amžiaus ir pastangos kaip nors išsigalvoti istoriją. Pavyzdžiui, Vašingtone stovi gotikinė katedra, pastatyta XX a. Ir amerikiečiai baisiai ja didžiuojasi. Europiečiai žiūri ir netiki savo akim - ir jūs pažiūrėkit:

Apskritai Vašingtone man atrodė truputį keista ir dirbtina tai, kad beveik visi lankytini objektai - o su jais, žinoma, ir turistų minios - yra surikiuoti į vieną alėją tarp Linkolno paminklo ir Kapitolijaus, išradingai pavadintą "The Mall". Gal ir patogu. Nežinau, ar tyčia taip, ar ne.

Tik dėl to visas Vašingtono "downtown" pilnas japių - nei vaikų, nei senukų, nei ligonių, nei negražių žmonių, visi apsirengę labai brangiais drabužiais, su jogos kilimėliais po pažasčia ir laptopais bei (neabejotinai) labai svarbiais dokumentais kuprinėse ir rankinėse. Dar jokiame mieste nesutikau tokios darbštuolių armijos. Dviprasmiškas jausmas: viena vertus, aš juk gerbiu darbą ir darbštumą, o dauguma tų žmonių juk dirba rimtai - ir ne vien "valdžioje", bet ir, pvz., National Geographic Society (kur taip pat nuėjau nusilenkti) ar Smithsonian muziejuose. Bet kita vertus, mažumėlę ir nejauku - tiesiog ore tvyro ambicijų ir konkurencijos kvapas. Nors gal čia tik man taip pasirodė.

Užtat pasakiška vieta yra Smithsonian - didžiausias muziejus pasaulyje. Per kelias dienas neįmanoma apeiti jo viso, bet National Air and Space Museum privalomas visiems, kas vaikystėje norėjo būti kosmonautai :)

O savaitgalis - vėl mielojoje Čikagoje. Susipažinau su bendraamžių pulkeliu, tai nusimato įspūdžių ir pramogų pilna nauja savaitė.

Ketvirta savaitė: darbas

Iš esmės jau šiandien galėčiau važiuoti namo - medžiagos knygai turiu tiek, kad jau būtų įmanoma pabaigti emailais. Buvo be galo įdomu. Fantastiškas pašnekovas, abu gerai pasiruošėme, ir man atrodo, kad ir darbas patiko abiem. Dabar šifruoju ir tvarkau tekstą, o tada dar sykį susėsime kartu pataisyti ir/arba papildyti. Niekaip nesugalvoju pavadinimo...

O šiaip mane ima mažumėlę slėgti priemiesčių gyvenimas. Kadangi pati nevairuoju, esu visiškai priklausoma nuo kitų žmonių - pėsčiom iš čia net ledų į kioską neįmanoma nueiti. Ima tokia keista klaustrofobija, kurią pavadinau naujadaru "Riešės sindromas", kad netyčia niekada nesugalvočiau kraustytis į Riešę.

Jai prablaškyti porą vakarų išlėkiau į Čikagą. Susiradau porą bendraamžių draugių mieste, pasivaikščiojau po visokias žymias vietas. O šiandien išplaukėm buriuoti į Mičigano ežerą. Myliu, myliu, myliu šitą miestą, kuriame norisi žiūrėti į dangų, dangoraižių gimtinę, gėlavandenį pajūrį, bliuzo namus, gangsterių rojų. Taip myliu, kad norisi pirkti marškinėlius ir puodukus su užrašais "I [širdutė] Chicago", nes tai tiesiog tiesa.

Pasigrožėkime:

Antra ir trečia savaitė: "Dainava"

Taigi, dvi savaites prabuvau, pačių "Dainavos" mylėtojų žodžiais...

Pirmąją savaitę - moksleivių stovykloje. Pati gerai nežinau, ko ten vykau, tai trupučiuką nuobodžiavau. Pasakysiu paprastai: visos moksleivių stovyklos vienodos - kažkokios pamokėlės, kažkokios dainelės, kažkokie žaidimai ir kažkokie vaidinimai. Moksleiviams jos visada labai patinka, o nieko nepažįstamiems suaugusiems žmonėms atsibosta. Tik vieną dalyką parodysiu:

Mano darbas buvo redaguoti stovyklos laikraštėlį. Aš neįsivaizdavau, kaip labai išeivių vaikai nemoka lietuviškai. O kadangi jie visi labai stengiasi ir labai drovisi, kad prastai kalba (net tada, kai kalba visai neblogai), skubu pridurti, kad šiukštu nesityčioju iš jų. Man atrodo gražu ir verta pagarbos jau vien tai, kad jiems apskritai rūpi mokėti lietuviškai. Net susimąsčiau, kuo būtų galima jiems padėti išmokti dar geriau. Gal kviečiamės Amerikos lietuviukus pas save į gimnazijas bent metams? Sugalvojam kokius nors mainus? Čia rimtai, jeigu kas nors turi galimybių/entuziazmo ką nors tokio paorganizuoti, praneškite, galiu padėti susisiekti su čionykščiais.

Antroji savaitė buvo žymiai įdomesnė, todėl beveik nėra nuotraukų (tiksliau, bus, bet ne mano darytų). Susirinko ateitininkai sendraugiai su šeimomis. Pasakiškai įdomūs žmonės! Suku galvą, kaip pratęsti pažintį ir draugystę su jais.

Įdomiausios paskaitos buvo apie kamieninių ląstelių tyrimus ir apie socialiai atsakingas investicijas (gavau visokios medžiagos apie tai, jei kas nors susidomės, galėsiu pasidalinti). O mano pačios darbas buvo pravesti diskusijas apie Nerijos Putinaitės "Nenutrūkusi styga". Rinkosi anšlagai - kasdien vis daugiau žmonių. Visi susidomėję, visi mąstantys. Net jei Dainų šventė kai kam atrodo tautiškumo viršūnė - negalėjau atsižavėti tokiu žmonių šviesumu ir meile bei rūpesčiu savo Tėvynei. Ir gražiausia, kad aršiausiai su knygos teiginiais ginčijosi kapelionas iš Lietuvos ir "trečiabangė" (t.y., emigravusi po Nepriklausomybės atgavimo) lietuvaitė, davusi savo dukroms angliškus vardus: ji ypač įnirtingai tikino visiškai nejaučianti, kad jos smegenys būtų buvusios kaip nors praplautos. Nepasakiau jai šito, bet tai, tiesą sakant, tik dar stipriau pagrindžia NP vertinimą.

Nuostabi knyga, kliuvusi nuostabiam žmonių ratui. Hm, kažkaip reikia sugalvoti kokį nors pratęsimą. Internetinį knygų klubą su JAV ateitininkais sendraugiais? Just a thought...

Pirma savaitė: Downers Grove-Lemont (ir truputis Chicago)

Nusprendžiau pasistengti parašyti kartą per savaitę - per ilgai laukiant, viskas pasimirš.

Atskridau be jokių nuotykių ir net gavau įsinešti į lėktuvą virbalus (bent jau medinius ir ant valo).

Dabar gyvenu Downers Grove, visiškame suburbe, kaip iš "Nusivylusių namų šeimininkių". Ir man čia labai gera. Dėl laiko skirtumo keliuosi pusę šešių, šiandien net išbėgau pabėgioti - pasaka. Labai karšta, net pusę šešių ryto.

Šią savaitę dar nepradėjau rimtai dirbti, bet turėjau pabaigti kelis skyrius vertimo - laimingai pabaigiau. Kol "Vaga" reklamuoja "Trūksta tik tavęs", redaktorė jau gali sėsti prie "Vakarienės dviese".
Dienas leidau Pasaulio lietuvių centre ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje Lemonte (pastatas iš esmės tas pats, bendruomenė irgi beveik sutampa. "Oficialiai" aš - Misijos viešnia, bet kavą verdu Misijoje, o grietinėlės įsipilu PLC, nes tik ten yra šaldytuvas).

Labai jauki ir gyva vieta. Skelbimų lentoje pilna ieškomų kambariokų, parduodamų šunyčių ir koncertuojančių Lietuvos daininkų - aiškus ženklas, kad gyvenimas vyksta.

O vakar vakare važinėjausi dviračiu tarp dangoraižių jau pačioje Čikagoje - noriu dar!!!!!!!!

Planas įvykdytas

Aš pati vos galiu patikėti, kad išgyvenau paskutinį pusmetį. Tokio sunkaus seniai nebuvo. Bet aš tokia nereali šaunuolė (arba tokia nereali darboholikė), kad viską spėjau.
Dar liko keliasdešimt puslapių antrosios Mike'o Gayle'o knygos (pirmoji jau išėjo!), bet turėčiau spėti ir juos. O šiaip - dar nežinau, ar įstojau į doktorantūrą (laukiu rezultatų), bet jau padariau tiek daug - suformulavau temą, surinkau bibliografiją, parengiau projektą ir t.t. - kad bet kuriuo atveju disertaciją rašysiu. Tik techninis klausimas, kaip konkrečiai tai padaryti, o techniniai klausimai juk patys lengviausi.
Nevėluodama išverčiau visas planuotas knygas (taip, taip, ir "Nesutramdomąjį", ir dar turiu sutartį penktajai knygai "Persekiojamoji", o paskui leidykla žada dar bent dvi knygas "be pertraukos"), parašiau visus planuotus straipsnius (rašydama, kaip visada, priplanavau jų dar daugiau), o svarbiausia - surinkau medžiagą antrajai t. Saulaičio knygai. Knyga bus labai įdomi, išmintinga, naudinga ir reikalinga - pamatysit. Net man pačiai jos labai reikia.
Antradienį išskrendu į Čikagą. Labai laukiu kelionės. Tikiuosi ir šiek tiek pailsėti, bet neabejoju, kad bus daugybė įspūdžių, pramogų ir įdomios veiklos. Ir labai įdomių, išmintingų, naudingų ir reikalingų pokalbių.
Tikiuosi, parašysiu iš Čikagos. Ten darbai ir dienos tikriausiai bus dar įdomesnės, negu čia.

"You are free to write, others have not been so lucky"

PEN klubas, veikiantis ir Lietuvoje, iš esmės yra tokia pasaulinė rašytojų sąjunga. Kas užaugo Sovietų Sąjungoje ir/arba skaitė M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą", galbūt įprato į rašytojų sąjungas žiūrėti skeptiškai, ir ne visada be pagrindo. Tačiau PEN vykdo vieną programą, kurią labai remiu ir palaikau visa širdimi: Writers in Prison. Ši programa šiemet švenčia penkiasdešimtmetį, o galo jos darbams dar nematyti.
Čia yra straipsnis apie jubiliejaus proga surengtą akciją: parašyti po penkiasdešimt žodžių apie programos gintus - deja, ne visada sėkmingai - visokiausio plauko diktatūrų ir terorų persekiotus rašytojus. Kam įdomu, galima rasti sočiai informacijos, yra ir labai garsių atvejų, pavyzdžiui, Salmano Rushdie'o. O aš siūlau savaip pareikšti paramą tokiam šventam reikalui: į blogą, sąsiuvinį, kreida ant šaligatvio ar dar kur nors parašyti tiesiog penkiasdešimt žodžių apie žodžio laisvę. Ir pas mus už ją sunkiai kovota, daug kentėta, kartais ja nusiviliama, o dažnai paprasčiausiai pamirštama, kokia ji svarbi ir brangi.
PEN akcija baigiasi balandžio 14-18 dienomis, per "Free the Word!" festivalį. Taigi, turime savaitę. Jei kas nors prisijungtų - pasirodykite komentaruose, įdomu, kas išeis :)

Po kryžiumi

Yra toks gražus krikščioniškas paprotys Didįjį penktadienį atsisakyti maisto ar bent pagrindinio dienos valgio, o tam neišleistus pinigus atiduoti tiems, kas maisto stokoja ne tik Didįjį penktadienį. Man tokie papročiai šiaip jau labai patinka, man gražu, kai tikėjimas, religija liepia tiesiai atsigręžti į pasaulį ir gyvenimą, jame, o ne vien dvasinguose filosofavimuose ar sunkiai apsakomuose išgyvenimuose, rasti tikėjimo prasmę ir išraišką. Bet šiandien po kryžiumi (nes būdama sukurta pagal belaikio Dievo paveikslą ir panašumą, ir pati esu belaikė ir stoviu po tuo pačiu Kristaus kryžiumi, nė nežinodama, kad jau du tūkstančiai metų praėjo) atnešu ne vien solidarumą, brolybę su stokojančiais ir tegu ir nedidelę, tegu ir simbolišką auką, nuo kurios kam nors kitam gyventi lengviau. Daug svarbiau už paprastą, fizišką, laikiną ir nebūtiną alkį šiandien aukoju tikrą, niekaip nenusikratomą, niekieno nematomą ir nuo to dar didesnę kančią (o "kančia" skamba taip tauriai, kad net nesinori to žodžio vartoti, baiminantis puikybės).
Aš galiu nevalgyti, bet aš negaliu atsisakyti kvietimo pietų. Aš turiu kalbėtis, susitikti, žiūrėti į akis žmonėms, kuriems visi penktadieniai vienodi. Turiu, nes ir jie šiandien bus atpirkti, nes ir jie yra mano broliai, nes tarp jų ir su jais gyvenu ir privalau gyventi. Nes privalau jų nepapiktinti įkyriomis kalbomis apie tikėjimą, nes privalau nutylėti, iškęsti jei jie, dažniausiai (pripažinkime, iš širdies pripažinkime) blogo nenorėdami, ką nors įžeidžiamo lepteli apie tikėjimą, Dievą ir Bažnyčią, kaip nors pasišaipo ar įskaudina. Mat atpirktas yra ne tik kiekvienas žmogus asmeniškai, atpirktas yra pasaulis, kuris yra daugiau, negu žmonių suma. Atpirktos yra pačios aplinkybės, situacijos, srovės, nuotaikos, nuomonės, reakcijos. Atpirktos - reiškia, be blogio. Reiškia, jų negalima prakeikti ir atsižadėti.
Visur ir visokių yra krikščionių, įvairūs dalykai jiems svarbūs, įvairiomis aplinkybėmis jie gyveno ir gyvena, įvairius darbus dirba ir įvairių tikslų siekia. Visi ir viską šiandien suneša po kryžiumi. Todėl negaliu kalbėti už visus. Kalbu už save.
Kai esi krikščionė iš esmės nekrikščioniškoje, o kartais ir krikščionybei priešiškoje aplinkoje, turi dvi išeitis. Pirmoji - atsiriboti, užsidaryti, bendrauti tik su "savais". Taip būtų lengviau ir saugiau. Tačiau tai nebūtų krikščioniška. Bažnyčia - ta, kur "viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė", o ne kokia nors konkreti institucija ar vieta - iš esmės, iš prigimties yra visiškai atvira. Krikščionio vieta yra VISAME pasaulyje, nes jis VISAS atpirktas ir išganytas. Užsidarymo kelią iš esmės renkasi fundamentalistai; jų agresyvumas ir radikalumas yra tik to užsidarymo pasekmė, o ne kokia nors skiriamoji ypatybė. Ir man fundamentalizmas atrodo pats didžiausias pasaulio blogis.
Čia reikia iškart patikslinti, kad fundamentalizmas būna ne vien krikščioniškas. Daug girdime apie "kreacionistus", absurdiškai trypiančius kojomis ir neigiančius evoliucijos teoriją, protestuojančius (garsiai, triukšmingai, agresyviai, įkyriai) prieš bet ką, kas bent per plauką nukrypsta nuo jų pasirinktos uždaros minties erdvės. Žinome ir islamo fundamentalistus, iš esmės žudikus ir teroristus, žmonių engėjus. Yra fundamentalistai žydai ortodoksai, aklai įsikibę Įstatymo raidės. Man gana fundamentalistinis atrodo ir hinduizmas, į kurį apskritai beveik neįmanoma atsiversti, jei nesi gimęs hinduistu, ir kuris visus kitatikius laiko menkesniais už menkiausią savo kastą. Ir nė neminint begalės tikrų tikriausių, pavojingų ir žalingų sektų - joms visoms bendras pasaulio skirstymas į "mūsiškius" ir "blogiečius".
Tačiau tie, kas užsispyrę, atkakliai neigia Dievo buvimą, kas išjuokia tikinčiuosius ir nekenčia "organizuotos religijos", iš tikrųjų elgiasi tokioje pat fundamentalistinėje dvasioje. Mokslas negali ne tik įrodyti Dievo buvimo, bet ir jo paneigti (apie tai yra išsamus skyrius Francis S. Collinso knygoje "Dievo kalba", tai į smulkmenas nesileisiu), o atsisakymas net apsvarstyti kitokius, ne vien griežtai pozityvistinius argumentus yra lygiai tas pats fundamentalistinis uždarumas.
Ir visi fundamentalistai taip pat yra atpirkti. Todėl nė vieno negalima atstumti, nuo nė vieno negalima užsidaryti. Ir lieka tik antroji, tikrosios krikščionybės išeitis: visus mylėti kaip brolius.
Aš niekada nesimeldžiu, kad mano draugai ar aplinkiniai atsiverstų. Manau, kad tokia malda iš esmės būtų egoistiška: tai MAN būtų lengviau savo aplinkoje neturėti tų įtampų, pažiūrų skirtumų ir net konfliktų ir nuoskaudų. Manau, kad suaugusio žmogaus atsivertimas įmanomas tik Dievo valia, kad nei atskiri žmonės, nei pati Bažnyčia negali jo kaip nors prisivilioti, patraukti, įtikinti ar užkrėsti (ir todėl, jei Dievas duos kada turėti vaikų, dantim ir nagais kovosiu už jų katechezę, net jei kas nors mėgins tam prieštarauti). Ir net mėginimas tai padaryti jau būtų fundamentalizmas: jame glūdėtų įsivaizdavimas, kad pasaulis yra kažkaip padalytas į "savus" ir "anuos", ir kad reikia kažkaip prisitraukti žmones "į savo pusę". Ne. Pasaulis, su visa savo pažiūrų įvairove, su visais konfliktais, nuoskaudomis ir nesantaikomis, šiandien yra atpirktas. Ir krikščioniška yra gyventi jame kaip atpirktame: nebijant, nesislepiant, nesitikint blogo. Neužsidarant nuo nieko, nes viskas sava.
Ir šiandien po kryžiumi (rašau "kryžių" mažąja raide, kad nenuskambėtų per daug pretenzingai, ne kokį didį "mūsiškių" simbolį turiu galvoje, o tik du pagalius, kankinimo įrankį) nešu visas nuoskaudas, nerimą, baimę, įtampą ir nesutarimus. Ir tik vieno, Viešpatie, prašau: apsaugok mane nuo fundamentalizmo. Ir dar - padaryk, kad Didžiojo penktadienio pamaldos neužsitęstų, ir spėčiau po jų į sporto klubą. Tu žinai, kodėl.

Lietuvoje per mažai bedarbių

Ar čia man taip atrodo, ar visi aptarnaujantys žmonės pasidarė kažkokie pikčiurnos susiraukėliai, kuriuos klientai baisiai trukdo ir gaišina?
Taksistai viršija greitį, nerodo posūkių, važinėja techniškai netvarkingomis mašinomis, o kai jiems pamėgini apie tai pasakyti, APRĖKIA. ("Artaksa", bet iš tikrųjų visi jie vienodi)
Picą atveža valanda vėliau, negu žadėta, o kai pamėgini apie tai pasakyti - TYČIOJASI. (Guru pica)
Net ir roletų meistras šiandien sugebėjo sunervinti, net negalėdamas atsakyti į klausimą, kiek kainuos - ir dar PYKDAMAS, KAM KLAUSI. ("Lauresta")
Aš nemanau, kad klientas visada teisus ir todėl turėtų elgtis kaip kiaulė. Bet manau, kad klientas turi teisę prašyti informacijos ar, galų gale, rūpintis savo ir kitų saugumu bei tikėtis, kad viskas vyks taip, kaip sutarta. Kas darosi, kad nuolat esi verčiama pasijusti ne tik kad nebranginama, bet dar ir trukdanti???
Man peršasi tik vienas atsakymas - Lietuvoje dar per mažai bankrutavusių įmonių ir bedarbių.