Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

"Silva rerum" perskaičiau pavėluotai - pasidarė labai įdomu, apie ką visi (pvz ir pvz) kalba. Ir žinot ką, mano išvada - yra bent vienas geras lietuviškas romanas. Būtent "geras", o ne "meniškas" ar "kerintis", nors tuo pačiu ir ne "nuostabus".
Kristiną Sabaliauskaitę pastebėjau seniai, kaip apžvalgininkę, kuri moka rašyti. Aš ne visada sutinku su jos mintimis ir, atvirai kalbant, kartais ji man atrodo snobė ir pamaiva, tačiau ji moka rašyti - sukalti sakinį, išreikšti mintį, palaikyti stilių. Šito Lietuvoje, mano nuomone, labai trūksta.
O "Silva rerum" užpildo nemažai lietuvių literatūros spragų: tvirta ir aiški siužeto kompozicija (užuomazga, kulminacija, atomazga ir išrišimas - kaip gimnazijoje mokė), stilinga kalba - būtent stilinga, nes turinti stilių ir jį išlaikanti, o ne vien rašanti, kaip išeina. Siužetas man svarbiausia. Lietuvoje niekas nesugeba parašyti romano, kuris nebūtų vien ilgas eilėraštis proza. O štai čia turime veikėjus, konfliktus ir įvykius, aiškiai sekančius vieni po kitų. Rasčiau priekabių: man atrodė, kad tą didžiąją intrigą su šikinyke pakavota dėžele buvo galima ir labiau išplėtoti; kita vertus, išrišta ji taip pat labai žaviai ir žaismingai. Smagi žaismė su paauglės troškimu tapti šventąja - graži, tikroviška, bet ne išjuokianti, o tik meiliai pašiepianti. Maloniai netikėtas požiūris į religiją: dažniausiai ji laikoma arba kažkokia konspiracija, manipuliacija, viso blogio šaltiniu, arba, priešingai, apytuščiais dvasingais pakliedėjimais - o čia taip taikliai pagauta jos vieta kultūroje ir visuomenėje. (Tik kažkaip abejoju, ar per Kūčių vakarienę katalikai bajorai galėjo gerti vyną - alkoholis per pasninką draudžiamas, jei jau aprašinėjama puota vien iš žuvies, tai ir alkoholio galėjo nebūti... Nors galbūt autorė tuo ir pasidomėjusi, gal tai aš klystu.)
Nėra ši knyga koks nors šedevras. Istorijos vaizdavimas amžininko akimis - irgi jau išbandytas, man mintyse iškart iškilo Ronano Bennetto "Tretieji sąmyšio metai"; ir apskritai pasauliniu lygiu žiūrint, na, normali knyga, ne stebuklas. Tačiau manau, kad kaip tik "normalių knygų" labiausiai ir trūksta lietuvių literatūroje - normalaus literatūros amato, o ne vien didžiai poetiškų meno šedevrų. Už tai ir bravo, visi rašytojai imkit pavyzdį.