2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Sausio 13

Nekyla ranka šiandien rašyti apie dienos darbus - nors galėčiau. Bet aš šiandien vos užsimerkusi matau ir girdžiu tanko šūvį po savo vaikystės namų langais. Nedaug ką iš tokių mažų dienų prisimenu taip ryškiai. Ir kartais man norisi papasakoti, ką tuomet mačiau, girdėjau, kaip įdomiai iškreiptai viską suvokiau (pavyzdžiui, sausio 13-ąją man ryškiai priminė žaidimas "Fallout", mat tuomet, beveik neišleidžiama iš ankšto buto Karoliniškėse, buvau pradėjusi įsivaizduoti, kad visas miestas sugriautas ir išžudytas, o gatvėse, kurių man nevalia matyti, voliojasi pūvantys lavonai). Bet yra ir ryškesnių, įdomesnių, baisesnių, galų gale - tikslesnių ir teisingesnių prisiminimų, negu mano. Jų ir klausykime šiandien.
O aš pasakysiu tiek: aš gimiau kalėjime, o užaugau laisvas žmogus. Didžiuojuosi ne tuo, kad turime nevykusią prezidentę, o tuo, kad už pasakymą, kad ji nevykusi, niekas negali ištrinti mano blogo, konfiskuoti kompiuterio, manęs pačios areštuoti, tardyti, kankinti, kalinti, tremti. Didžiuojuosi ne tuo, kad lietuvių literatūra stipri ir turtinga, o tuo, kad pasakymas, jog ji silpna, galbūt užtraukia kieno nors nemalonę, bet ne areštą, tardymus, kankinimus, kalėjimą, tremtį. Didžiuojuosi ne tuo, kad esame didi, garbinga, morali tauta, o tuo, kad niekas man nedraudžia gyventi pagal sąžinę, vaikščioti į bažnyčią, kišenėje nešiotis rožinį, krikštyti sūnėnų (galbūt kada nors ir savo vaikus) ir garsiai pasakyti, jeigu kas nors man atrodo nemoralu ir nedora.
Ir dar tiek pridursiu: nėra didvyrių mokyklų, žygdarbių universitetų, valstybės valdymo akademijų, gerų žmonių partijos, teisingumo įstatymų. Yra tik rankdarbių enciklopedijos, sniego valymo mašinos, buhalterinė apskaita, mezgimo krautuvėlės, dienos pietūs. Ir dar yra tėvai, kurie auklėja vaikus, draugai, kurie šnekasi, diskutuoja, domisi, žmonės, kurie nori ir netingi ko nors imtis, ką nors nuveikti, ką nors pakeisti, kad būtų visiems geriau - taip, kaip jie patys tą gerumą supranta. Tik kartais yra proga ir būtinybė stoti už Tėvynę prieš tankus. Bet kasdien, kiekvieną valandą yra proga tyliai, pamažu darbuotis Tėvynės labui ir gerovei. Ir beveik visai nesvarbu, kaip darbuotis. Loreta Asanavičiūtė dirbo mezginių fabrike. Beveik simboliška yra jos atminimui išversti rankdarbių enciklopediją. Jeigu niekam Lietuvoje nepritrūks šilto megztuko per tokius speigus, pamatysite, iškart bus dar geriau joje gyventi.

3 komentarai:

  1. gražu.
    aš pamenu išdužusius langus, visai prie Šiaurės miestelio gyvenom, išgraužtą asfaltą.

    didžiuojuos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaitau ir jaučiu, tarsi basas angelas po sielą vaikšto..
    Labai labai gražu...

    AtsakytiPanaikinti