2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Siuntinėjimai

Pastaruoju metu bent keletą sykių buvau pasiųsta "pasiskaityti Dawkinso" - maždaug tokiu tonu, kokiu paprastai siunčiama į vieną Afganistano kaimą. Kadangi atsibosta visiems tą patį kartoti, tai pranešu raštu: jau skaičiau. Toliau šiuo klausimu diskutuosiu tik su oponentais, kurie bus perskaitę:
1. C. S. Lewis "Tiesiog krikščionybė"
2. Karen Armstrong "Biblija. Knygos biografija"
3. Francis S. Collins "Dievo kalba"
Knygas galite įsigyti, paspaudę nuorodas, arba paprašykite, kad paskolinčiau. Atmaskių "aš jau perskaičiau daug visokių knygų apie religiją" negirdžiu.
P. S. Pastaruoju metu nedaug rašau čia, nes daug rašau ir kalbu viešose vietose. Brandinu mintį parašyti išsamiau ir apie Dawkinsą, pranešiu, jeigu tikrai parašysiu.
P. P. S. Minėtosios trys knygos privalomos ir patiems krikščionims.
P. P. P. S. Baigiu, baigiu tą penktąją "Nakties namų" dalį :)

2010 m. spalio 20 d., trečiadienis

Ką veikia Bažnyčia?

Visai tarp kitko, tarp kitų darbų, išverčiau tekstą apie katalikiškus tinklaraščius, ir ta proga kilo diskusija Facebooke apie tai, kad tokių tinklaraščių trūksta Lietuvoje ir lietuviškai. O mane vis lydi t. Antano Saulaičio mintis, išsakyta šią vasarą, kai įrašinėjome knygą: viskas, ką daro žmonės, kurie (viešai) tapatinasi su Bažnyčia, ir yra Bažnyčios darbas. Tai reiškia, kad Bažnyčios užsiėmimai - ne vien polemika dėl dirbtinio apvaisinimo, net ne vien Nakvynės namai, net ne vien Tomo Vilucko blogas, net ne vien "Mažoji studija". Bažnyčia taip pat verčia "Nakties namų" seriją (čia tyčia ją miniu, kad prisiviliočiau jos gerbėjų), rengia "Savaitės skaitinių" skiltį, sudaro ir išleidžia puikų lietuvių literatūros kritikos rinkinį. Vis prisimenu, kaip pirkau butą: notarės kabinete pamačiau nedidelį teisininkų globėjo šv. Tomo Moro paveikslėlį. Nei viena iš kabinete buvusių moterų apie tai nė žodeliu neužsiminė, bet žinau, kad sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, tarpininkavo taip pat Bažnyčia. O kiek dar yra Bažnyčios vairuojamų troleibusų ar taksi (aš visada pastebiu, jeigu vairuotojas ar vairuotoja pasikabina rožinį ar šventojo paveiksliuką), mokomų vaikų ar studentų, gydomų ligonių, parduodamų gėlių ar papuošalų... T. Antanas taip pat minėjo Jono Pauliaus II pasakymą, kad ateina pasauliečių amžius. Neateina - jau atėjo. Gal tik neišsyk tą suprantame.

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Pirmasis Kritikų klubas

LLTI Kritikų klubas, į kurį buvau taip maloniai kviesta, įvyko užvakar. Vis svarsčiau, ką apie jį parašyti - pirmasis susirinkimas buvo iš esmės pasikalbėjimo, kas galėtų vykti Kritikų klube. Vienintelis pasisakęs, su kuriuo iki galo sutikau, buvo Marijus Šidlauskas, kuris, deja, tik atsiuntė laišką, primenantį, kad (teatleidžia jis man, jei pacituosiu netiksliai) "literatūra ir jos krizenanti dukterėčia kritika visuomenei įdomios tik tiek, kiek jos pačios domisi visuomene".
Per tas dvi valandas labai gerai supratau, kad yra dvi temos, kuriomis kalbėti aš nenoriu nei Kritikų klube, nei kur nors kitur: 1) Valdžia neduoda kultūrai pinigų; 2) Visi žmonės yra durniai ir skaito niekalus. Abu šitie teiginiai iš esmės yra tiesa, tam tikroje vertybių sistemoje juos net reikėtų laikyti problemomis. Ir aš sutinku aiškintis šitų reiškinių priežastis, pasekmes ir vertinimus pagal įvairias vertybių sistemas - bet nesutinku sėdėti ir skųstis arba klausytis, kaip skundžiasi protingesni už mane...
Įdomiausiai man skambėjo LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pasiūlymai užsiimti tam tikra meta-kritika, pasidomėti, kas yra ir kas turėtų būti pati kritika, nors man pasirodė, kad dauguma kritikų tokio kalbėjimo nemėgsta. Aš irgi nemėgstu meta-dekonstrukcinių meta-plepalų, bet manau, kad būtent kritikos atveju meta-kalbėjimas gali būti tikrai rimtas ir reikalingas.
Toks tad atsargus pirmasis įspūdis. Kitam kartui turiu paruošti pranešimą - dar nežinau apie ką, bet, matyt, apie "Metų knygos" nominacijas. Galvoju, kaip čia diplomatiškai "prakišti" į tą pranešimą ir šitas pastabas - nedrąsu tokiai piemenei rimtus žmones mokyti, bet aš juk ne dėl savęs, aš dėl bendro labo - ir pačių kritikų, ir visuomenės, ir Tėvynės.

2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:
"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,
10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.
Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

Tėvynė ir troleibusas

Jau grįžau ir net spėjau atsigauti nuo jetlago. Išsamių, civilizuotų, cenzūruotų įspūdžių iš Amerikos laukite artimiausio "Naujojo židinio" "Dienoraščio" skiltyje, o kol kas - nepopuliari nuomonė populiariu klausimu.
Žmonės iš šiandieninės Lietuvos išvažiuoja todėl, kad nori išvažiuoti. Bet kokie "nebeištvėrimai" ir "negalėjimai gyventi" yra vien mėginimas nusikratyti atsakomybės. Niekas šiandien Lietuvoje nėra persekiojamas, tremiamas ar išvejamas.
Kodėl žmonės nori išvažiuoti iš Lietuvos? Todėl, kad jie kai ką supainiojo. Tas daiktas, kuris mus pavežėja tiek, kiek mums patogu, ir iš kurio galime išlipti ten, kur mums patogu, tas daiktas, kur galime reikšti pretenzijas dėl tvankumo, šalčio, smirdančio bomžo ant gretimos sėdynės, nemalonaus aptarnavimo ar negražios muzikos, tas daiktas, kur susimokame už bilietą ir turime teisę reikalauti kokybiškų paslaugų, arba nesusimokame už bilietą ir tikimės likti nepagauti, tas daiktas, kuris važiuoja nustatytu maršrutu valdomas nepažįstamo, uždaroje būdelėje sėdinčio žmogaus, vadinasi troleibusas. Tėvynė, gerbiamieji, yra visai kas kita.
Ne veltui kalbama apie meilę Tėvynei. Man irgi kažkaip nejaukus pats pasakymas - lyg banalus, lyg pompastiškas, lyg sovietinis - bet jis labai taiklus. Meilė, kaip žinia, kantri,

meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

(1Kor 13, 4-8)

Man šita citata taip labai patinka todėl, kad meilę mes dažniausiai suvokiame per daug romantiškai: kaip kažkokį svaigulį ir "drugelius pilve". Net amžinas "motinos meilės vaikui" pavyzdys visas kažkoks nerealistiškai pakilus. Meilė - tai visų pirma meilė, pavyzdžiui, seniems, neįgaliems, Alzhaimerio kamuojamiems, šlapimo nelaikantiems tėvams. Meilė yra pasiaukojimas, įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas ir veiklumas - ji aiškiai matoma iš darbų, o ne iš kalbų ar iš jausmų. Be to, meilė yra kas kita negu dėkingumas, mainai, atlygis už paslaugas ir laimė. Ir atlygis už meilę yra tik ji pati - sunkiai įvardijamas, kartais, bet ne visada malonus jausmas. Nieko daugiau - ir kartu daugiausia, ko galime trokšti šiame gyvenime.
Šitaip reikėtų suprasti ir meilę Tėvynei. Tėvynę mylinčiam žmogui gyventi Tėvynėje yra ne mažiau svarbu, negu gauti gerą išsilavinimą, dirbti mėgstamą darbą, uždirbti daug pinigų ar mėgautis šiltesniu klimatu. Kitaip sakant, gyvenimas Tėvynėje arba ne yra svarbus veiksnys, į kurį atsižvelgiama, svarstant darbo pasiūlymus, piršlybas, studijų galimybes ir kitus didelius gyvenimo pasirinkimus.
Galima, žinoma, Tėvynės nemylėti. Galima jos atsisakyti. Galima svarbesniais laikyti kitus dalykus - karjerą, šeimą, akiračio plėtimą, gyvenimo įdomumą ir t.t. Ir tame nėra visiškai nieko blogo. Blogai yra tik meluoti. Sakyti, kad esi kokiu nors būdu "išvytas" iš Tėvynės, kad "nematai joje ateities", kad "nerūpi" savo Tėvynei - kai iš tikrųjų pats savo blaiviu protu ir laisva valia apsisprendei ją palikti. Šiandieninėje Lietuvoje žmonės taip pat ir pasilieka todėl, kad nori joje pasilikti. Aš esu gyvas pavyzdys, kad nemiršta nei iš bado, nei iš nuobodulio.
Todėl aš visiškai nemadingai atsisakau gailėtis "vargšų" emigrantų, juos "gelbėti", "globoti", teikti jiems dvigubą pilietybę, mokėti už juos sveikatos draudimą ar Sodrą ir baimingai aikčioti dėl lietuvių tautai gresiančio išnykimo. Čia reikėtų leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet nemanau, kad tautos išlikimą nulemia aritmetika. Manau, tautos išlikimą, kaip ir viską pasaulyje, lemia idėjos ir įsitikinimai. Graudentis, kad iš Lietuvos išvažiuoja žmonės, kurie nenori čia gyventi, yra tiesiog kvaila: kokia prasmė būtų juos sulaikyti jėga, klasta ar papirkinėjimais? Palinkėkime jiems sėkmės ir nustokime šelpti ir ginti. Eime rūpintis tuo, kas mums patiems svarbu - gal netgi savo Tėvyne.
Visa tai, žinoma, nepaneigia artimo meilės. Nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje esame mes ar mūsų artimas, vis tiek privalome alkaną pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nemokantį pamokyti ir nuliūdusį paguosti. Nežinau, ar kur nors pasaulyje tos artimo meilės daugiau negu pas mus - ne mano darbas ją skaičiuoti ir matuoti, mano darbas - tik dalyti. Bet nesitikėkime - ir nesistenkime - artimo meile (ar maža, asmeniška, ar didele, valstybinio mąsto) kaip nors sulaikyti ar sugrąžinti tuos, kurie nenori gyventi pas mus. Išdrįskime į tų visų "nereikalingųjų" verkšlenimus vieną kartą tiesiai atsakyti: žinoma, kad jūs nereikalingi, o kodėl turėtumėte būti reikalingi? Juk jūs pirmi mus palikot. Blaiviu protu ir laisva valia.
O kiekvienas, kas sako, kad Lietuvoje nėra ateities ir kad ji - bloga šalis, įžeidžia mane asmeniškai, nes šmeižia mano Tėvynę, už kurią aš imuosi atsakomybės. Ir nesvarbu, ar jis priešas, ar tautietis.
Štai kaip viskas paprasta. Lengva? O kas jums kada žadėjo, kad bus lengva?
Ir man jau labai atsibodo ginčytis šita tema.

2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

Penkta savaitė: Washington, DC

Aš gal smulkiai nepasakosiu aplinkybių, kuriomis aš atsidūriau Vašingtone, nes jos gana nuobodžios. Atsidūriau, ir tiek. Tiksliau, atsidūriau kaime prie Vašingtono ir net spėjau truputį pasijaudinti, ar gausiu čia ką nors be to kaimo pamatyti, bet gavau.
Taigi, Vašingtonas. Labai keistas įspūdis. Viena vertus, jaukus ir (kaip amerikoniškas miestas) nedidelis. Kita vertus, čia daug labiau negu kitus Amerikoje justi amerikonų kompleksas dėl jauno valstybės amžiaus ir pastangos kaip nors išsigalvoti istoriją. Pavyzdžiui, Vašingtone stovi gotikinė katedra, pastatyta XX a. Ir amerikiečiai baisiai ja didžiuojasi. Europiečiai žiūri ir netiki savo akim - ir jūs pažiūrėkit:



Apskritai Vašingtone man atrodė truputį keista ir dirbtina tai, kad beveik visi lankytini objektai - o su jais, žinoma, ir turistų minios - yra surikiuoti į vieną alėją tarp Linkolno paminklo ir Kapitolijaus, išradingai pavadintą "The Mall". Gal ir patogu. Nežinau, ar tyčia taip, ar ne.





Tik dėl to visas Vašingtono "downtown" pilnas japių - nei vaikų, nei senukų, nei ligonių, nei negražių žmonių, visi apsirengę labai brangiais drabužiais, su jogos kilimėliais po pažasčia ir laptopais bei (neabejotinai) labai svarbiais dokumentais kuprinėse ir rankinėse. Dar jokiame mieste nesutikau tokios darbštuolių armijos. Dviprasmiškas jausmas: viena vertus, aš juk gerbiu darbą ir darbštumą, o dauguma tų žmonių juk dirba rimtai - ir ne vien "valdžioje", bet ir, pvz., National Geographic Society (kur taip pat nuėjau nusilenkti) ar Smithsonian muziejuose. Bet kita vertus, mažumėlę ir nejauku - tiesiog ore tvyro ambicijų ir konkurencijos kvapas. Nors gal čia tik man taip pasirodė.




Užtat pasakiška vieta yra Smithsonian - didžiausias muziejus pasaulyje. Per kelias dienas neįmanoma apeiti jo viso, bet National Air and Space Museum privalomas visiems, kas vaikystėje norėjo būti kosmonautai :)



O savaitgalis - vėl mielojoje Čikagoje. Susipažinau su bendraamžių pulkeliu, tai nusimato įspūdžių ir pramogų pilna nauja savaitė.

2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis

Ketvirta savaitė: darbas

Iš esmės jau šiandien galėčiau važiuoti namo - medžiagos knygai turiu tiek, kad jau būtų įmanoma pabaigti emailais. Buvo be galo įdomu. Fantastiškas pašnekovas, abu gerai pasiruošėme, ir man atrodo, kad ir darbas patiko abiem. Dabar šifruoju ir tvarkau tekstą, o tada dar sykį susėsime kartu pataisyti ir/arba papildyti. Niekaip nesugalvoju pavadinimo...

O šiaip mane ima mažumėlę slėgti priemiesčių gyvenimas. Kadangi pati nevairuoju, esu visiškai priklausoma nuo kitų žmonių - pėsčiom iš čia net ledų į kioską neįmanoma nueiti. Ima tokia keista klaustrofobija, kurią pavadinau naujadaru "Riešės sindromas", kad netyčia niekada nesugalvočiau kraustytis į Riešę.

Jai prablaškyti porą vakarų išlėkiau į Čikagą. Susiradau porą bendraamžių draugių mieste, pasivaikščiojau po visokias žymias vietas. O šiandien išplaukėm buriuoti į Mičigano ežerą. Myliu, myliu, myliu šitą miestą, kuriame norisi žiūrėti į dangų, dangoraižių gimtinę, gėlavandenį pajūrį, bliuzo namus, gangsterių rojų. Taip myliu, kad norisi pirkti marškinėlius ir puodukus su užrašais "I [širdutė] Chicago", nes tai tiesiog tiesa.

Pasigrožėkime:










2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Antra ir trečia savaitė: "Dainava"

Taigi, dvi savaites prabuvau, pačių "Dainavos" mylėtojų žodžiais...


Pirmąją savaitę - moksleivių stovykloje. Pati gerai nežinau, ko ten vykau, tai trupučiuką nuobodžiavau. Pasakysiu paprastai: visos moksleivių stovyklos vienodos - kažkokios pamokėlės, kažkokios dainelės, kažkokie žaidimai ir kažkokie vaidinimai. Moksleiviams jos visada labai patinka, o nieko nepažįstamiems suaugusiems žmonėms atsibosta. Tik vieną dalyką parodysiu:

Mano darbas buvo redaguoti stovyklos laikraštėlį. Aš neįsivaizdavau, kaip labai išeivių vaikai nemoka lietuviškai. O kadangi jie visi labai stengiasi ir labai drovisi, kad prastai kalba (net tada, kai kalba visai neblogai), skubu pridurti, kad šiukštu nesityčioju iš jų. Man atrodo gražu ir verta pagarbos jau vien tai, kad jiems apskritai rūpi mokėti lietuviškai. Net susimąsčiau, kuo būtų galima jiems padėti išmokti dar geriau. Gal kviečiamės Amerikos lietuviukus pas save į gimnazijas bent metams? Sugalvojam kokius nors mainus? Čia rimtai, jeigu kas nors turi galimybių/entuziazmo ką nors tokio paorganizuoti, praneškite, galiu padėti susisiekti su čionykščiais.

Antroji savaitė buvo žymiai įdomesnė, todėl beveik nėra nuotraukų (tiksliau, bus, bet ne mano darytų). Susirinko ateitininkai sendraugiai su šeimomis. Pasakiškai įdomūs žmonės! Suku galvą, kaip pratęsti pažintį ir draugystę su jais.
Įdomiausios paskaitos buvo apie kamieninių ląstelių tyrimus ir apie socialiai atsakingas investicijas (gavau visokios medžiagos apie tai, jei kas nors susidomės, galėsiu pasidalinti). O mano pačios darbas buvo pravesti diskusijas apie Nerijos Putinaitės "Nenutrūkusi styga". Rinkosi anšlagai - kasdien vis daugiau žmonių. Visi susidomėję, visi mąstantys. Net jei Dainų šventė kai kam atrodo tautiškumo viršūnė - negalėjau atsižavėti tokiu žmonių šviesumu ir meile bei rūpesčiu savo Tėvynei. Ir gražiausia, kad aršiausiai su knygos teiginiais ginčijosi kapelionas iš Lietuvos ir "trečiabangė" (t.y., emigravusi po Nepriklausomybės atgavimo) lietuvaitė, davusi savo dukroms angliškus vardus: ji ypač įnirtingai tikino visiškai nejaučianti, kad jos smegenys būtų buvusios kaip nors praplautos. Nepasakiau jai šito, bet tai, tiesą sakant, tik dar stipriau pagrindžia NP vertinimą.
Nuostabi knyga, kliuvusi nuostabiam žmonių ratui. Hm, kažkaip reikia sugalvoti kokį nors pratęsimą. Internetinį knygų klubą su JAV ateitininkais sendraugiais? Just a thought...

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Pirma savaitė: Downers Grove-Lemont (ir truputis Chicago)

Nusprendžiau pasistengti parašyti kartą per savaitę - per ilgai laukiant, viskas pasimirš.

Atskridau be jokių nuotykių ir net gavau įsinešti į lėktuvą virbalus (bent jau medinius ir ant valo).

Dabar gyvenu Downers Grove, visiškame suburbe, kaip iš "Nusivylusių namų šeimininkių". Ir man čia labai gera. Dėl laiko skirtumo keliuosi pusę šešių, šiandien net išbėgau pabėgioti - pasaka. Labai karšta, net pusę šešių ryto.



Šią savaitę dar nepradėjau rimtai dirbti, bet turėjau pabaigti kelis skyrius vertimo - laimingai pabaigiau. Kol "Vaga" reklamuoja "Trūksta tik tavęs", redaktorė jau gali sėsti prie "Vakarienės dviese".
Dienas leidau Pasaulio lietuvių centre ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje Lemonte (pastatas iš esmės tas pats, bendruomenė irgi beveik sutampa. "Oficialiai" aš - Misijos viešnia, bet kavą verdu Misijoje, o grietinėlės įsipilu PLC, nes tik ten yra šaldytuvas).

Labai jauki ir gyva vieta. Skelbimų lentoje pilna ieškomų kambariokų, parduodamų šunyčių ir koncertuojančių Lietuvos daininkų - aiškus ženklas, kad gyvenimas vyksta.



O vakar vakare važinėjausi dviračiu tarp dangoraižių jau pačioje Čikagoje - noriu dar!!!!!!!!

2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Planas įvykdytas

Aš pati vos galiu patikėti, kad išgyvenau paskutinį pusmetį. Tokio sunkaus seniai nebuvo. Bet aš tokia nereali šaunuolė (arba tokia nereali darboholikė), kad viską spėjau.
Dar liko keliasdešimt puslapių antrosios Mike'o Gayle'o knygos (pirmoji jau išėjo!), bet turėčiau spėti ir juos. O šiaip - dar nežinau, ar įstojau į doktorantūrą (laukiu rezultatų), bet jau padariau tiek daug - suformulavau temą, surinkau bibliografiją, parengiau projektą ir t.t. - kad bet kuriuo atveju disertaciją rašysiu. Tik techninis klausimas, kaip konkrečiai tai padaryti, o techniniai klausimai juk patys lengviausi.
Nevėluodama išverčiau visas planuotas knygas (taip, taip, ir "Nesutramdomąjį", ir dar turiu sutartį penktajai knygai "Persekiojamoji", o paskui leidykla žada dar bent dvi knygas "be pertraukos"), parašiau visus planuotus straipsnius (rašydama, kaip visada, priplanavau jų dar daugiau), o svarbiausia - surinkau medžiagą antrajai t. Saulaičio knygai. Knyga bus labai įdomi, išmintinga, naudinga ir reikalinga - pamatysit. Net man pačiai jos labai reikia.
Antradienį išskrendu į Čikagą. Labai laukiu kelionės. Tikiuosi ir šiek tiek pailsėti, bet neabejoju, kad bus daugybė įspūdžių, pramogų ir įdomios veiklos. Ir labai įdomių, išmintingų, naudingų ir reikalingų pokalbių.
Tikiuosi, parašysiu iš Čikagos. Ten darbai ir dienos tikriausiai bus dar įdomesnės, negu čia.

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

"You are free to write, others have not been so lucky"

PEN klubas, veikiantis ir Lietuvoje, iš esmės yra tokia pasaulinė rašytojų sąjunga. Kas užaugo Sovietų Sąjungoje ir/arba skaitė M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą", galbūt įprato į rašytojų sąjungas žiūrėti skeptiškai, ir ne visada be pagrindo. Tačiau PEN vykdo vieną programą, kurią labai remiu ir palaikau visa širdimi: Writers in Prison. Ši programa šiemet švenčia penkiasdešimtmetį, o galo jos darbams dar nematyti.
Čia yra straipsnis apie jubiliejaus proga surengtą akciją: parašyti po penkiasdešimt žodžių apie programos gintus - deja, ne visada sėkmingai - visokiausio plauko diktatūrų ir terorų persekiotus rašytojus. Kam įdomu, galima rasti sočiai informacijos, yra ir labai garsių atvejų, pavyzdžiui, Salmano Rushdie'o. O aš siūlau savaip pareikšti paramą tokiam šventam reikalui: į blogą, sąsiuvinį, kreida ant šaligatvio ar dar kur nors parašyti tiesiog penkiasdešimt žodžių apie žodžio laisvę. Ir pas mus už ją sunkiai kovota, daug kentėta, kartais ja nusiviliama, o dažnai paprasčiausiai pamirštama, kokia ji svarbi ir brangi.
PEN akcija baigiasi balandžio 14-18 dienomis, per "Free the Word!" festivalį. Taigi, turime savaitę. Jei kas nors prisijungtų - pasirodykite komentaruose, įdomu, kas išeis :)

2010 m. balandžio 2 d., penktadienis

Po kryžiumi

Yra toks gražus krikščioniškas paprotys Didįjį penktadienį atsisakyti maisto ar bent pagrindinio dienos valgio, o tam neišleistus pinigus atiduoti tiems, kas maisto stokoja ne tik Didįjį penktadienį. Man tokie papročiai šiaip jau labai patinka, man gražu, kai tikėjimas, religija liepia tiesiai atsigręžti į pasaulį ir gyvenimą, jame, o ne vien dvasinguose filosofavimuose ar sunkiai apsakomuose išgyvenimuose, rasti tikėjimo prasmę ir išraišką. Bet šiandien po kryžiumi (nes būdama sukurta pagal belaikio Dievo paveikslą ir panašumą, ir pati esu belaikė ir stoviu po tuo pačiu Kristaus kryžiumi, nė nežinodama, kad jau du tūkstančiai metų praėjo) atnešu ne vien solidarumą, brolybę su stokojančiais ir tegu ir nedidelę, tegu ir simbolišką auką, nuo kurios kam nors kitam gyventi lengviau. Daug svarbiau už paprastą, fizišką, laikiną ir nebūtiną alkį šiandien aukoju tikrą, niekaip nenusikratomą, niekieno nematomą ir nuo to dar didesnę kančią (o "kančia" skamba taip tauriai, kad net nesinori to žodžio vartoti, baiminantis puikybės).
Aš galiu nevalgyti, bet aš negaliu atsisakyti kvietimo pietų. Aš turiu kalbėtis, susitikti, žiūrėti į akis žmonėms, kuriems visi penktadieniai vienodi. Turiu, nes ir jie šiandien bus atpirkti, nes ir jie yra mano broliai, nes tarp jų ir su jais gyvenu ir privalau gyventi. Nes privalau jų nepapiktinti įkyriomis kalbomis apie tikėjimą, nes privalau nutylėti, iškęsti jei jie, dažniausiai (pripažinkime, iš širdies pripažinkime) blogo nenorėdami, ką nors įžeidžiamo lepteli apie tikėjimą, Dievą ir Bažnyčią, kaip nors pasišaipo ar įskaudina. Mat atpirktas yra ne tik kiekvienas žmogus asmeniškai, atpirktas yra pasaulis, kuris yra daugiau, negu žmonių suma. Atpirktos yra pačios aplinkybės, situacijos, srovės, nuotaikos, nuomonės, reakcijos. Atpirktos - reiškia, be blogio. Reiškia, jų negalima prakeikti ir atsižadėti.
Visur ir visokių yra krikščionių, įvairūs dalykai jiems svarbūs, įvairiomis aplinkybėmis jie gyveno ir gyvena, įvairius darbus dirba ir įvairių tikslų siekia. Visi ir viską šiandien suneša po kryžiumi. Todėl negaliu kalbėti už visus. Kalbu už save.
Kai esi krikščionė iš esmės nekrikščioniškoje, o kartais ir krikščionybei priešiškoje aplinkoje, turi dvi išeitis. Pirmoji - atsiriboti, užsidaryti, bendrauti tik su "savais". Taip būtų lengviau ir saugiau. Tačiau tai nebūtų krikščioniška. Bažnyčia - ta, kur "viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė", o ne kokia nors konkreti institucija ar vieta - iš esmės, iš prigimties yra visiškai atvira. Krikščionio vieta yra VISAME pasaulyje, nes jis VISAS atpirktas ir išganytas. Užsidarymo kelią iš esmės renkasi fundamentalistai; jų agresyvumas ir radikalumas yra tik to užsidarymo pasekmė, o ne kokia nors skiriamoji ypatybė. Ir man fundamentalizmas atrodo pats didžiausias pasaulio blogis.
Čia reikia iškart patikslinti, kad fundamentalizmas būna ne vien krikščioniškas. Daug girdime apie "kreacionistus", absurdiškai trypiančius kojomis ir neigiančius evoliucijos teoriją, protestuojančius (garsiai, triukšmingai, agresyviai, įkyriai) prieš bet ką, kas bent per plauką nukrypsta nuo jų pasirinktos uždaros minties erdvės. Žinome ir islamo fundamentalistus, iš esmės žudikus ir teroristus, žmonių engėjus. Yra fundamentalistai žydai ortodoksai, aklai įsikibę Įstatymo raidės. Man gana fundamentalistinis atrodo ir hinduizmas, į kurį apskritai beveik neįmanoma atsiversti, jei nesi gimęs hinduistu, ir kuris visus kitatikius laiko menkesniais už menkiausią savo kastą. Ir nė neminint begalės tikrų tikriausių, pavojingų ir žalingų sektų - joms visoms bendras pasaulio skirstymas į "mūsiškius" ir "blogiečius".
Tačiau tie, kas užsispyrę, atkakliai neigia Dievo buvimą, kas išjuokia tikinčiuosius ir nekenčia "organizuotos religijos", iš tikrųjų elgiasi tokioje pat fundamentalistinėje dvasioje. Mokslas negali ne tik įrodyti Dievo buvimo, bet ir jo paneigti (apie tai yra išsamus skyrius Francis S. Collinso knygoje "Dievo kalba", tai į smulkmenas nesileisiu), o atsisakymas net apsvarstyti kitokius, ne vien griežtai pozityvistinius argumentus yra lygiai tas pats fundamentalistinis uždarumas.
Ir visi fundamentalistai taip pat yra atpirkti. Todėl nė vieno negalima atstumti, nuo nė vieno negalima užsidaryti. Ir lieka tik antroji, tikrosios krikščionybės išeitis: visus mylėti kaip brolius.
Aš niekada nesimeldžiu, kad mano draugai ar aplinkiniai atsiverstų. Manau, kad tokia malda iš esmės būtų egoistiška: tai MAN būtų lengviau savo aplinkoje neturėti tų įtampų, pažiūrų skirtumų ir net konfliktų ir nuoskaudų. Manau, kad suaugusio žmogaus atsivertimas įmanomas tik Dievo valia, kad nei atskiri žmonės, nei pati Bažnyčia negali jo kaip nors prisivilioti, patraukti, įtikinti ar užkrėsti (ir todėl, jei Dievas duos kada turėti vaikų, dantim ir nagais kovosiu už jų katechezę, net jei kas nors mėgins tam prieštarauti). Ir net mėginimas tai padaryti jau būtų fundamentalizmas: jame glūdėtų įsivaizdavimas, kad pasaulis yra kažkaip padalytas į "savus" ir "anuos", ir kad reikia kažkaip prisitraukti žmones "į savo pusę". Ne. Pasaulis, su visa savo pažiūrų įvairove, su visais konfliktais, nuoskaudomis ir nesantaikomis, šiandien yra atpirktas. Ir krikščioniška yra gyventi jame kaip atpirktame: nebijant, nesislepiant, nesitikint blogo. Neužsidarant nuo nieko, nes viskas sava.
Ir šiandien po kryžiumi (rašau "kryžių" mažąja raide, kad nenuskambėtų per daug pretenzingai, ne kokį didį "mūsiškių" simbolį turiu galvoje, o tik du pagalius, kankinimo įrankį) nešu visas nuoskaudas, nerimą, baimę, įtampą ir nesutarimus. Ir tik vieno, Viešpatie, prašau: apsaugok mane nuo fundamentalizmo. Ir dar - padaryk, kad Didžiojo penktadienio pamaldos neužsitęstų, ir spėčiau po jų į sporto klubą. Tu žinai, kodėl.

2010 m. kovo 31 d., trečiadienis

Lietuvoje per mažai bedarbių

Ar čia man taip atrodo, ar visi aptarnaujantys žmonės pasidarė kažkokie pikčiurnos susiraukėliai, kuriuos klientai baisiai trukdo ir gaišina?
Taksistai viršija greitį, nerodo posūkių, važinėja techniškai netvarkingomis mašinomis, o kai jiems pamėgini apie tai pasakyti, APRĖKIA. ("Artaksa", bet iš tikrųjų visi jie vienodi)
Picą atveža valanda vėliau, negu žadėta, o kai pamėgini apie tai pasakyti - TYČIOJASI. (Guru pica)
Net ir roletų meistras šiandien sugebėjo sunervinti, net negalėdamas atsakyti į klausimą, kiek kainuos - ir dar PYKDAMAS, KAM KLAUSI. ("Lauresta")
Aš nemanau, kad klientas visada teisus ir todėl turėtų elgtis kaip kiaulė. Bet manau, kad klientas turi teisę prašyti informacijos ar, galų gale, rūpintis savo ir kitų saugumu bei tikėtis, kad viskas vyks taip, kaip sutarta. Kas darosi, kad nuolat esi verčiama pasijusti ne tik kad nebranginama, bet dar ir trukdanti???
Man peršasi tik vienas atsakymas - Lietuvoje dar per mažai bankrutavusių įmonių ir bedarbių.

2010 m. kovo 13 d., šeštadienis

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Pabudome ir kelkimės

Šiandien rytą, maždaug dešimt po aštuonių, mano žadintuvas (t.y., Lietuvos radijas) stebėtinai taikliai užgrojo dainą, kurią prieš dvidešimt metų mokėjau mintinai, bet gerai nesupratau, o dabar mintinai nebemoku - bet protingesne galva klausydama teksto, supratau, kad jis nė truputėlio nepaseno. Išmokstam mintinai ir dainuojam, popierėliuose pasibraukdami "Lietuva-tai sąžinė", "argi laisvi taip elgiasi", "iš nuodėmės į nuodėmę į ją supanašėjome", "ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis" ir dar kiekvieną kartą, kur pasakyta "mes patys". Ir ne vien prisimenam, kaip jautėmės prieš dvidešimt metų, bet aiškiai suvokiam, kad visa tai galioja ir šiandien - ir turbūt galios visada.
Su švente Lietuvą ir kiekvieną lietuvį. Pinijos spyglį, anot Maumo, visiems, kas drįsta sakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. "Kelio" žurnalo atkapstyta anuometinė apklausa (kažkodėl nerandu jos duomenų internete; jeigu kas nors rasit - įmeskit į komentarus, labai įdomu) rodo, kad didelė dalis visuomenės įsivaizdavo, jog ekonominė padėtis dar ilgai bus bloga ir blogės (net sakė "trūks prekių"), bet vis tiek beveik 70 % pritarė arba labai pritarė Kovo 11-osios aktui ("pliusas" Ritai Miliūtei už šią įžvalgą vakarykštėje laidoje). Už laisvą kovojome, laisvą ir turime. O visa kita - vien tik "mes patys". Valios, drąsos, laisvės mums visiems - aukštyn galvas, nosis, akis ir širdis. Šiandien tokia didelė šventė, kokios jau seniai nebuvo.

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Patriotiškai

Gal čia man įspūdžių per daug, gal įžvelgiu tai, ko nėra, bet šįvakar "Ilgumų" koncertas sukrėtė iki širdies gelmių.
Kaip tik šiandien perskaičiau rūstų, neramų tėvelio tekstą (klausykite šeštadienį per "Mažąją studiją") apie balą, kurioje sėdime šią jubiliejinę kovo 11-ąją. Ir negaliu nesutikti, kad ir kaip būtų baisu. O "Ilgumos" viską pataisė.
Mat supratau, kad mūsų užteks. Net jei Tėvynę vėl kas nors parduos, išduos, okupuos, mūsų užteks. Intelektualų ir pseudointelektualų, katalikų ir pagonių užteks tiek, kad Lietuva liktų jei ne žemėlapyje, tai bent londonuose, dublinuose ir čikagose, augsburguose, sidniuose ir sanpauluose - visur mūsų užteks tiek, kad susirinktų vienas pilnas baras padainuoti "Kur aukšti krantai palei Nerį". Ir dar geriau: mes jau turime naujų dainų tam barui, visokių vijų-pinavijų-visą-naktį-kulkom-lija ir dar šiaip, apie batukus ar tų čigoniškų, apie likimą. Ir jau turime naujų knygų ir minčių - Nerijos Putinaitės, mano brolio ar mamos - turime ką svarbiausio, brangiausio, visiškai savo paslėpti kur nors palėpėse ir pamojuoti cenzūrai prieš nosį lyg draudžiama trispalve, ar susikišti į paskubom kraunamo lagamino dugną ir išsivežti per tą legendinį upelį, per pabėgėlių stovyklas, per visą dalią ir nedalią iki ten, kur vėl rasime bent ką nors panašaus į namus. Net jei šie dvidešimtieji nepriklausomos Lietuvos metai (neduokdie - iš kur gi ta pasaulio pabaigos nuojauta) ir vėl pasirodytų buvę paskutiniai, aš šįvakar staiga suvokiau, kad jie nebuvo tušti. Visokie jie buvo, ir šiandienos politika bei visuomenės nuotaikos man taip pat nepatinka. Bet nebuvo veltui. Ir vėl kuriam laikui mūsų užtektų iki kitos Nepriklausomybės (tik davai šįsyk vasarą, gerai?).
Vienu žodžiu, "Ilgumos" mane įkvepia. Visada, o šįkart įkvėpė patriotizmu.

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

Atsikvėpkim ir suskaičiuokim

Taigi.
Išėjo Saulaičio knyga, o pats Saulaitis atvažiavo ir išvažiavo. Užsidedam labai didelį pliusą - antras tiražas jau spaustuvėje, džiaugiasi leidykla, džiaugiasi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija, džiaugiasi Saulaitis ir visi jo draugai ir bičiuliai, džiaugiasi mažiausiai du tūkstančiai Lietuvos šeimų, skaitančių tą knygelę. Sukalbėkit poterėlį už sudarytoją ir visų reikalų tvarkytoją - ji labai pavargo...
Praėjo Knygų mugė ir trys renginiai iš eilės, spėjau pabaigti megztinį, ir viskas ėjosi sklandžiai - kokie smagūs, smalsūs žmonės susirinko, net į "Postilių" pristatymą, kur, maniau, publika ateis šiaip kojų pailsinti...
Ak, taip. Katilas, dujos, skaitiklis yra, veikia, namuose šilta, ir net Freken Bok buvo atėjusi ir viską tobulai sutvarkė ir išvalė. Didelis pliusas Algiui ir visiems meistrams iš "Santechmos", ir dar paslaptingajam Mindaugui iš "Lietuvos dujų", nežinia kodėl labai susirūpinusiam "mano atveju" ir kažkaip sugebėjusiu viską labai paspartinti. (Kyšio nedaviau!)
Bet tai jūs nemanykit, kad aš, šitiek reikalų pabaigusi, gausiu pailsėti:
Aktyvius (bet rašybos ir skyrybos tai jūs vis tiek mokykitės) šito blogo skaitytojus ir komentatorius "Nakties namų" gerbėjus galiu nudžiuginti - sutarėme su leidykla jau dėl ketvirtosios knygos "Nesutramdomasis". Tik nespirgėkit per daug, vis tiek kelis mėnesius užtruks.
Galiu nudžiuginti ir rimtos literatūros gerbėjus, ypač nerandančius šiuolaikinių amerikiečių rašytojų - jau baigiu Philipo Rotho "Apmaudą". Gal ir ne pati geriausia, įspūdingiausia šio autoriaus knyga, bet po rankdarbių enciklopedijos (teisingai, ją irgi priskaičiuokime prie baigtų darbų) tiesiog širdis džiaugiasi puikia kalba, geru tekstu - paragaukit, jeigu patiks, galbūt versiu ir daugiau.
Metų atradimas kodiniu pavadinimu "juodas Gailius": Mike'as Gayle'as, "vyriškos giminės Bridžita Džouns" - dvi knygos per pirmąjį šių metų pusmetį. Pirmąją leidykla žada spėti iki vasaros atostogų - pats tas.
Dar trupučiuką pusiau paslaptis, kol visi planai iki galo nesudėstyti, bet bus ir antra Saulaičio knyga, paaugliams ir jaunimui: jei pirmoji susieta su Pirmąja Komunija, tai antroji bus apie Sutvirtinimą ir Santuoką. Smulkiau papasakosiu, kai geriau žinosiu, bet jau aišku, kad yours truly važiuoja į Čikagą.
Ir dar disertacija, kurios jokiu būdu nepamiršau.
Dar yra "Mažoji studija" ir NG - nė pati nežinau, ką reikės su jais daryti.
Tai ar aš darboholikė, ar smalsi vis dėlto? Žinau, kad daug visko, bet ko gi mano vietoje būtų įmanoma atsisakyti?

2010 m. sausio 27 d., trečiadienis

Didelė biurokratinė nesąmonė

Aš šiaip jau nemėgstu skųstis, kad viskas blogai, bet susidūriau su tokia biurokratine nesąmone, kad neištversiu nepapasakojusi.
Jei norite savo namuose įsirengti dujinį šildymą, turite įrodyti, kad juose nėra centrinio. Tam reikia kreiptis į "Senamiesčio ūkį", kur susiraukėlė administratorė liepia rašyti prašymą, kad būtų išduota tai patvirtinanti pažyma.
Kad būtų išduota pažyma, į namus turi ateiti kažkoks durnius su durelėm ir savo akimis pamatyti, kad centrinio šildymo tuose namuose nėra.
Nesąmonė prasideda nuo pat pradžių: Koks "Lietuvos dujų" reikalas, ar pas mane yra centrinis šildymas, ar ne?
Jei sakysime, kad vis dėl to jų reikalas (tarkime, čia toks etiškas verslas, nesibraunama į svetimą teritoriją), kam reikalinga ta pažyma? Šildymo būdas nurodytas nuosavybės dokumente. Vadinasi, "Lietuvos dujos" tiki to dokumento informacija, kad butas priklauso tam, kam parašyta, bet netiki kita to dokumento informacija - kad šildymas toks, koks parašyta?
Jei vis dėlto būtų pagrindo netikėti tokia informacija (gal ir yra, tiesą sakant, nežinau, ar, pvz., įvedus dujinį šildymą, reikia gauti naują nuosavybės dokumentą), kodėl negali "Vilniaus energija" nusiųsti "Lietuvos dujoms" sąrašo adresų, kuriuose yra centrinis šildymas, kad prireikus būtų galima tiesiog imti ir pasižiūrėti?
Jei vis dėlto negali (čia jau neįsivaizduoju, kodėl), kodėl negali "Vilniaus energija" išduoti tokios pažymos, man jos paprašius, nes jie juk tikrai žino, kam teikia paslaugas, o kam ne?
Jei vis dėlto negali (irgi neįsivaizduoju kodėl), kodėl "Senamiesčio ūkiui" reikia čia siųsti durnių su durelėm patikrinti, kodėl negalima tokios informacijos gauti iš "Vilniaus energijos"?
Jei vis dėlto negalima, ir būtinai turi ateiti KOKS NORS durnius su durelėm įsitikinti savo akimis, KODĖL JIS NEGALI ATEITI TIESIAI IŠ "LIETUVOS DUJŲ" ar tarpininkų įmonės, kuri rengia darbų projektą?
Nesuprantu, kam tokia sistema palanki. Mano nuomone, niekam. Gaišinamas klientas, gaišinami darbuotojai, kertami miškai šimtui popierėlių. Verslo terminais kalbant, tai neracionalu ir neefektyvu, o žmoniškai sakant - tiesiog kvaila.
Tai štai kokie mano darbai, ir ne dienos, o ištisų savaičių. Linkiu visiems susiraukėliams biurokratams savaitę kitą pagyventi su pečiuku, kai lauke -30.

2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Sausio 13

Nekyla ranka šiandien rašyti apie dienos darbus - nors galėčiau. Bet aš šiandien vos užsimerkusi matau ir girdžiu tanko šūvį po savo vaikystės namų langais. Nedaug ką iš tokių mažų dienų prisimenu taip ryškiai. Ir kartais man norisi papasakoti, ką tuomet mačiau, girdėjau, kaip įdomiai iškreiptai viską suvokiau (pavyzdžiui, sausio 13-ąją man ryškiai priminė žaidimas "Fallout", mat tuomet, beveik neišleidžiama iš ankšto buto Karoliniškėse, buvau pradėjusi įsivaizduoti, kad visas miestas sugriautas ir išžudytas, o gatvėse, kurių man nevalia matyti, voliojasi pūvantys lavonai). Bet yra ir ryškesnių, įdomesnių, baisesnių, galų gale - tikslesnių ir teisingesnių prisiminimų, negu mano. Jų ir klausykime šiandien.
O aš pasakysiu tiek: aš gimiau kalėjime, o užaugau laisvas žmogus. Didžiuojuosi ne tuo, kad turime nevykusią prezidentę, o tuo, kad už pasakymą, kad ji nevykusi, niekas negali ištrinti mano blogo, konfiskuoti kompiuterio, manęs pačios areštuoti, tardyti, kankinti, kalinti, tremti. Didžiuojuosi ne tuo, kad lietuvių literatūra stipri ir turtinga, o tuo, kad pasakymas, jog ji silpna, galbūt užtraukia kieno nors nemalonę, bet ne areštą, tardymus, kankinimus, kalėjimą, tremtį. Didžiuojuosi ne tuo, kad esame didi, garbinga, morali tauta, o tuo, kad niekas man nedraudžia gyventi pagal sąžinę, vaikščioti į bažnyčią, kišenėje nešiotis rožinį, krikštyti sūnėnų (galbūt kada nors ir savo vaikus) ir garsiai pasakyti, jeigu kas nors man atrodo nemoralu ir nedora.
Ir dar tiek pridursiu: nėra didvyrių mokyklų, žygdarbių universitetų, valstybės valdymo akademijų, gerų žmonių partijos, teisingumo įstatymų. Yra tik rankdarbių enciklopedijos, sniego valymo mašinos, buhalterinė apskaita, mezgimo krautuvėlės, dienos pietūs. Ir dar yra tėvai, kurie auklėja vaikus, draugai, kurie šnekasi, diskutuoja, domisi, žmonės, kurie nori ir netingi ko nors imtis, ką nors nuveikti, ką nors pakeisti, kad būtų visiems geriau - taip, kaip jie patys tą gerumą supranta. Tik kartais yra proga ir būtinybė stoti už Tėvynę prieš tankus. Bet kasdien, kiekvieną valandą yra proga tyliai, pamažu darbuotis Tėvynės labui ir gerovei. Ir beveik visai nesvarbu, kaip darbuotis. Loreta Asanavičiūtė dirbo mezginių fabrike. Beveik simboliška yra jos atminimui išversti rankdarbių enciklopediją. Jeigu niekam Lietuvoje nepritrūks šilto megztuko per tokius speigus, pamatysite, iškart bus dar geriau joje gyventi.

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Sausio 11 dienos (ir savaitgalio) darbai

Šiandien - sportas (nebe pilates, o stepas! Jaučiuosi sustiprėjus. Ir keliuosi 7, o ne 12 valandos treniruotę pramiegu - ačiū Kalėdų seniui už stebuklingą žadintuvą su paukščių giesmėmis), pietūs, rankdarbių enciklopedija - jau nebekelia siaubo. Vieno kito žodelio gal ir trūksta, bet nebeatrodo neįmanoma.
Dar sugalvojau, kad reikia kasdien skirti laiko disertacijos reikalams. Dvi paskutines dienos darbo valandas. Taip ir darau. Skaitau kol kas.
O savaitgalį, nors dirbti ir nedirbau, mintyse beveik "parašiau" apie literatūros žvaigždes ir žvaigždžių literatūrą. Prisigalvojau visokių smagybių "Pasaulinei mezgimo viešumoje dienai" (kurių įgyvendinti tikrai nepažadu, bet gal ką nors ir pavyktų padaryti, juk smagu būtų...). Numezgiau sūnėnui kombinezoną (bet čia dar penktadienį regis), nes kitą savaitgalį bus pagaliau bent vienas jo gimtadienis.
Bet šiaip jau Didysis Reikalas šiuo metu yra nauja šildymo sistema namuose (dujinis katilas, radiatoriai, the works). Man šalta, pečiukas per silpnas, elektra brangi, o sinoptikai buria speigus. Tai laukiu meistro, matyt, rytoj. Tiesiog negaliu sulaukti.

2010 m. sausio 6 d., trečiadienis

Sausio 6 dienos darbai

Nupuošti eglutę ir nukabinti nuo langų lemputes, žinoma. Pradedam laukti pavasario.
O šiaip - rankdarbių enciklopedija. Jau nebevaro į tokią baisią neviltį.
Dar pamažu rengiu straipsnį "Knygų aidams" skambiu pavadinimu "Literatūros žvaigždės ir žvaigždžių literatūra". Pamažu dėstau mintis naujai "Mažosios studijos" laidai - artėjant Vilniaus knygų mugei, ji bus apie "Metų knygos" rinkimus. (Giedre, kuriai vis neprisiruošiu atsakyti į emailą - ten bus viena skiltis apie šiuolaikinę lietuvių eseistiką, jeigu įdomu, galėsiu atsiųsti paskaityti.)
Turėti mažiau darbo reiškia turėti daugiau laiko. O visa kita yra visai neblogai. Šiandien pasiryžau neleisti sau būti darboholike.

2010 m. sausio 5 d., antradienis

Sausio 4 ir 5 dienos darbai

Pradėjau naują knygą - rankdarbių enciklopediją. Tai didžiąją dalį abiejų dienų "Google" ieškau siuvamosios mašinos brėžinio ar schemos, kur matytųsi lietuviški detalių pavadinimai. Truputį liūdna, truputį savęs gaila, bet ne per daug.
Kai atsipeikėsiu (nes esu šventai įsitikinusi, kad čia tik pradžia tokia sunki, toliau jau kaip nors išsijudinsiu), aprašysiu čia net kelias knygas.
Pavargau, einu pabaigti pirštinaitės.
Ir didžiai gerbiami "Nakties namų" gerbėjai, man, aišku, labai malonu, kad jūs taip gerbiate mano darbą, bet man jau atsibodo atsakinėti į vienodus klausimus, o ypač į tuos, kurie parašyti be jokios pagarbos lietuvių kalbai, gramatikai ir skyrybai. Tai ir nebeatsakinėsiu.