Rugsėjo 30 dienos darbai

Nuėjau į pilates treniruotę (jei kas nors labai tyčiojasi, sakau, kad lankau dėl nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio paskaudusio stuburo, bet iš tikrųjų man ten labai patinka), o iškart po jos paskambino iš mylimiausios leidyklos ir pranešė, kad išėjo nauja mano knyga! Versta su didele meile, todėl su džiaugsmu pasitinkama.
Užėjusi į leidyklą, dar aptariau smagiausią dabartinį savo darbelį. Sudarinėju kun. Antano Saulaičio, SJ knygelę iš jo atsakymų į vaikų klausimus žurnale "Bitutė". Ir juokinga, ir miela, ir gera. Manau, knygutė bus smagi - turėtų išeiti šv. Kalėdoms.
Taigi po poros valandų leidykloje - vėlyvi pietūs, ir tik dabar vėl prie stalo ir prie knygos. Dar neprarandu vilties šią savaitę jos pabaigti.

Šv. Jeronimas

Šiandien Šv. Jeronimo - vertėjų globėjo - diena. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ta proga rengia šventę ir teikia Šv. Jeronimo premiją.
O kas tingi vaikščioti į visokius baliukus, tyliai kalba poterėlius už visus, kurie padeda žmonėms susikalbėti ir po Babelio bokšto...

Rugsėjo 29 dienos darbai

Pabaigiau vakarykščio projekto "uodegėlę".
Per pietus (netyčia) susitikau Vidą Bareikį kartu su scenos partnere Indre Lencevičiūte. Kaip tik rengiu titrus naujam jų spektakliui "Vakaras su knyga", kuris bus rodomas spalio mėnesį "Menų spaustuvės" Kišeninėje salėje. Papasakojo spektaklio sumanymą - pagal M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą", man labai patiko. Ir žadėjo atsiųsti tekstą, o vis neatsiunčia...
O šiaip - verčiu knygą, kurią šią savaitę noriu pabaigti: P. C. Cast ir Kristin Cast "Išduotoji". Tai - antroji knyga iš "Nakties namų" serijos, pirmoji - "Pažymėtoji" jau išversta, turėtų greitai pasirodyti. O paskui versiu trečią.
Tai - knygos paauglėms mergaitėms apie vampyrų gimnaziją. Žinau, nesąmonė. Kodėl verčiu tokias knygas?
a) Pirmą šių metų pusmetį prisiverčiau tiek rimtų dalykų, kad labai smagu pasižaisti;
b) Svarbiausia krizės pamoka - nespjauti ir nežiūrėti iš aukšto į jokį darbą;
c) Manau, kad LABAI SVARBU tokias - nerimtas, nerimtam skaitytojui skirtas - knygas išversti labai gerai. Nes tas skaitytojas dar nemoka įvertinti vertimų kokybės, todėl jį reikia aklai pratinti tik prie pačios geriausios - kad paskui būtų išrankesnis ir mus visus verstų pasitempti.

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

"Silva rerum" perskaičiau pavėluotai - pasidarė labai įdomu, apie ką visi (pvz ir pvz) kalba. Ir žinot ką, mano išvada - yra bent vienas geras lietuviškas romanas. Būtent "geras", o ne "meniškas" ar "kerintis", nors tuo pačiu ir ne "nuostabus".
Kristiną Sabaliauskaitę pastebėjau seniai, kaip apžvalgininkę, kuri moka rašyti. Aš ne visada sutinku su jos mintimis ir, atvirai kalbant, kartais ji man atrodo snobė ir pamaiva, tačiau ji moka rašyti - sukalti sakinį, išreikšti mintį, palaikyti stilių. Šito Lietuvoje, mano nuomone, labai trūksta.
O "Silva rerum" užpildo nemažai lietuvių literatūros spragų: tvirta ir aiški siužeto kompozicija (užuomazga, kulminacija, atomazga ir išrišimas - kaip gimnazijoje mokė), stilinga kalba - būtent stilinga, nes turinti stilių ir jį išlaikanti, o ne vien rašanti, kaip išeina. Siužetas man svarbiausia. Lietuvoje niekas nesugeba parašyti romano, kuris nebūtų vien ilgas eilėraštis proza. O štai čia turime veikėjus, konfliktus ir įvykius, aiškiai sekančius vieni po kitų. Rasčiau priekabių: man atrodė, kad tą didžiąją intrigą su šikinyke pakavota dėžele buvo galima ir labiau išplėtoti; kita vertus, išrišta ji taip pat labai žaviai ir žaismingai. Smagi žaismė su paauglės troškimu tapti šventąja - graži, tikroviška, bet ne išjuokianti, o tik meiliai pašiepianti. Maloniai netikėtas požiūris į religiją: dažniausiai ji laikoma arba kažkokia konspiracija, manipuliacija, viso blogio šaltiniu, arba, priešingai, apytuščiais dvasingais pakliedėjimais - o čia taip taikliai pagauta jos vieta kultūroje ir visuomenėje. (Tik kažkaip abejoju, ar per Kūčių vakarienę katalikai bajorai galėjo gerti vyną - alkoholis per pasninką draudžiamas, jei jau aprašinėjama puota vien iš žuvies, tai ir alkoholio galėjo nebūti... Nors galbūt autorė tuo ir pasidomėjusi, gal tai aš klystu.)
Nėra ši knyga koks nors šedevras. Istorijos vaizdavimas amžininko akimis - irgi jau išbandytas, man mintyse iškart iškilo Ronano Bennetto "Tretieji sąmyšio metai"; ir apskritai pasauliniu lygiu žiūrint, na, normali knyga, ne stebuklas. Tačiau manau, kad kaip tik "normalių knygų" labiausiai ir trūksta lietuvių literatūroje - normalaus literatūros amato, o ne vien didžiai poetiškų meno šedevrų. Už tai ir bravo, visi rašytojai imkit pavyzdį.

Spaudos apžvalga

Aurelijus Katkevičius rašo, kad... yra idiotas. Bet nėra. Kaip pašnabždom išsiduoda, p. Katkevičius atsako šitam veikėjui, ir bent jau aš būčiau jam atsakiusi maždaug lygiai šitaip. Na, galbūt nedrįsčiau užvažiuoti su tokiu argumentum ad hominem apie meilę, tačiau esmė tokia pat: jeigu tau taip jau viskas š..., tai [p. Katkevičius siūlo pasiieškoti šakos, o aš sakyčiau - ] šok nuo Žaliojo tilto vėlyvą penktadienio vakarą. Facebooke draugai graudžiai, bet pritariamai lingavo galvom, o aš (kaip dažnai pasitaiko) nenorėjau veltis su jais į diskusiją, bet dabar labai džiaugiuosi, kad ne viena taip galvoju.

Rugsėjo 28 dienos darbai

Man toks piktas sinusitas, kai smegenys atrodo kaip į vatą suvynioti, bet negali skųstis, kad sergi, nes temperatūros tai nėra. Todėl dirbau, bet mažai: išverčiau projekto aprašymą teatrui "Utopia", ketinama prašyti Europos komisijos paramos. Projekto esmė - tarptautiniai teatro studentų mainai. Idėja, manau, nebloga (beje, spalio pabaigoje Vilniuje bus rodoma kažkas panašaus, vadinsis "Dekalogas-Dialogas", ieškokite info ir eikite pasižiūrėti). Blogas - LABAI LABAI LABAI blogas - yra šitas "projekto žanras": putų plakimas tuščioje vietoje. Ir visai niekam ten nereikalingi tie visi filosofavimai apie seksualinę tapatybę ir neatsimenu, ką dar. Ir nei projekto autorės iš tikrųjų kompetetingos tokius filosofavimus dėstyti, nei juos paskui projekto vertintojams įdomu skaityti. Absurdiški reikalavimai. Kita vertus, tas, kas sugalvos, kaip parengti "subalansuotus" reikalavimus projektui - tokius, kurie leistų atsiskleisti, bet nereikalautų nesąmonių - būtų vertas kokios nors didelės premijos. Aš tikriausiai balsuočiau už pagrindinę bazinę informaciją, laisvą formą ir labai rimtus ir protingus vertintojus, kurie "nekibtų" ant kiekvieno "buzzwordo" (na, žinote: "Europa", "bendradarbiavimas", "kultūrų dialogas" ir t.t.). Tuomet premija tam, kas sugalvos, kaip atrinkti rimtus ir protingus vertintojus. Ir taip be galo. Bet "projekto žanras" vis tiek blogas.

Trumpas pasiaiškinimas

Kai žmonės (ir vien iš geriausių norų, patikėkit) mane vadina darboholike, aš įtariu, kad jie a) nesupranta, koks be galo įdomus ir "vežantis" yra mano darbas - ar darbai, nes tikriausiai kad neišeitų viso to laikyti vienu darbu; ir b) nesupranta, kad "laisvo paukščio" (plg. "freelance") gyvenimas yra toks, kad gali pirmadienį atsikelti aštuntą, pusryčiauti iki devynių, užsitepti plaukų kaukę (medus, citrinos sultys, kiaušinio trynys, alyvuogių aliejus, brendis; laikyti mažiausiai valandą, galima ir pusę dienos), panagrinėti blogo rašymo galimybes, paskaityti laikraščius, pusę vienuolikos pasidaryti kūno šveitiklį (cukrus, alyvuogių aliejus, eterinis aliejus) ir lįsti į dušą, paskui dar užsitepti veido kaukę (deja, šita ne naminė) ir tik tada, laukdama, kol išdžius plaukai, parašius pirmąjį naujojo blogo įrašą, išvesti šunį ir eiti dirbti. Tuomet juk normalu padirbėti iki septintos ar aštuntos vakaro. Na, ir ne tik tai. Tai tam ir blogas - kad būtų lengviau įsivaizduoti.
Einu išvesti šuns ir dirbti.