Knyga: Sigitas Parulskis "Murmanti siena"

" - Tu visą laiką tai mėgdavai.
- Ką?
- Viską apdergti." (p. 277)
Tai dabar galėčiau švystelėti, kad Parulskis, kaip vaikystėje šaipydavomės, "ant savęs pasisakė", dar pridurti, kad šįsyk jis "apdergė" XX a. Lietuvos istoriją, ir tuo baigti - šmaikščiai, įžūliai, mažumėlę užgauliai ir lakoniškai, kaip pats Parulskis.
Tačiau vieną sykį jau rašiau apie Parulskį ir po to pajutau, kad tai - jautri tema, o su jautriomis temomis ir elgtis reikia atitinkamai. Todėl parašysiu išsamiau.
Žinote, kaip būna kitą rytą po "ploto" - kas kur sugriuvę miega sunkiu pagirių miegu, visur tvyro kvapas vakar išlaistyto alaus, cigarečių, kurios iš pradžių sąžiningai rūkytos balkone, o paskui, kai visiems pasidarė "dzin", ir namuose, grindys pritryptos batais, primėtytos nuorūkų, pribarstytos pelenų, kai kur lipnios nuo išlaistyto kažko - gal alaus, gal ko nors stipresnio, o gal net šlapimo, kai kažkas pasiklydo ir per girtą rūką neberado tualeto, kažkur privemta, nes per didelė eilė laukė prie porcelianinio dievo altoriaus, voliojasi buteliai, mėtosi drabužiai, o žiūrėk, netyčia ir paslysti ant panaudoto prezervatyvo... Štai taip aš jaučiuosi, skaitydama Parulskį.
Kai kas sakytų, kad tai, jog knyga "smirda" kuo nors daugiau, negu spaustuvės dažais, yra jos privalumas. O aš manau, kad ne. Manau, kad "nesmirdinčios" knygos apskritai nėra literatūra. Paveikumas, įtaigumas - ne taip svarbu, per kurį iš penkių pojūčių, ar per jokį, tiesiog per mintis ir idėjas - yra būtina literatūros sąlyga, o ne "pliusas". Geros literatūros klausimas yra, ko siekiama ir ko pasiekiama tokiu jos poveikiu. Kartais tas poveikis būna tiesiog malonus, tuomet teikia atvangos, džiaugsmo, skaitymo malonumo. Kartais jis pamokomas, kai knygos ne tiek moralu, kiek pavyzdžiu padeda susivokti savo gyvenime. Kartais, beje, pamokomas ar kitaip prasmingas gali būti ir labai nemalonus poveikis - tikrai dėl to nesiginčiju. Kartais, kaip man mėgino priminti anoniminis komentatorius, yra ir autoreflektyvus menas, apmąstantis vien pats save - man jis ne visai suprantamas, tiesiog nežinau, kodėl turėčiau juo domėtis, tačiau jis gali būti gražus ar malonus, na, kaip gėlytė ant stalo, lyg ir nieko nedaranti, nebent nuotaiką pataisanti.
Tik štai Parulskio kūryba man atrodo veikianti nemaloniai, bet nieko daugiau nesiekianti, kaip tik nemaloniai paveikti. Būtų baisiai nekorektiška viešai, bet už akių imtis kokios nors - be to ir visiškai neprofesionalios - nepažįstamo žmogaus psichoanalizės, todėl tikrai nenagrinėsiu, kodėl Parulskis taip rašo. Man daug labiau rūpi, kaip rašiau ir ankstesniame tekste, kodėl taip daug kas jį skaito ir už ką jį vertina. Ką reiškia tai, kad štai tokios knygos Lietuvoje renkamos populiariausiomis? Man labai baisu pagalvoti, kad esame, supaprastintai tariant, mazochistų tauta. Smulkiai tai jau mėginau paaiškinti. Čia pateiksiu dar pusantros išlygos.
Manau - nujaučiu, išprotauju, o ne žinau - kad bent dalis Parulskio populiarumo yra tai, kad visuomenėje visada privalo būti "kultinis rašytojas", tokie jau jos dėsniai. "Kultinė rašytoja" buvo amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė, o po jos mirties šis titulas atiteko Parulskiui. Tai reikštų, kad dalis skaitytojų Parulskį vertina "iš inercijos" ar iš "bandos instinkto" - tikiuosi, aišku, tikrai per ilgai užtruktų smulkiai išdėstyti psichologinį to mechanizmą. Ir tai savaime būtų lyg ir normalus, nei geras, nei blogas reiškinys, bet aš tame įžiūriu pavojų. Aklai garbinti bet ką, išskyrus Dievą, yra pavojinga todėl, kad tai, ką skaitome ir kuo mėgaujamės, mus veikia. Tad Parulskio gerbėjai, kurie nesusimąsto, ką iš tikrųjų "gauna" iš jo knygų, pamažu "užsikrečia" jo pesimizmu ir bjaurėjimusi viskuo ir visais. Manau, kad tai nesveika, kad toks požiūris į pasaulį daro žmones nelaimingus, o kai visuomenėje daug nelaimingų žmonių, ir visuomenė nesveika. Neteigiu, kad visas pasaulis - vien gėlytės ir drugeliai, visko jame yra, bet "visko" reiškia ir gėrio, grožio, doros, teisingumo; purvas, skausmas ir blogis nėra kokie nors "tikresni" už gerus ir gražius dalykus (kuriuos parulskiškas pasaulio suvokimas lyg ir reikalautų laikyti iliuzijomis). Todėl mane baugina Parulskio populiarumas.
Jeigu šitas blogas turi skaitytojų ir tie skaitytojai mėgsta Parulskį, tikrai norėčiau sužinoti, kodėl: kaip jo knygos jus įkvepia ar paveikia? Kas jose jums patinka? Gal tikrai tai aš jo nesuprantu, kažką ten pražiopsau? Čia rimtai, man nuoširdžiai įdomu - aš, dievaži, nesistengiu vien iš principo visiems prieštarauti ir visus piktinti.
Baigdama dar pasakysiu ir gerą dalyką - jis mane tikrai nudžiugino, čia ne vien dėl simetrijos. Tai - dialogas 350-352 knygos puslapiuose apie romano struktūrą kaip snukerį (per ilgas cituoti ištisai). Labai nudžiugau, aptikusi, kad rašytojas apskritai apie tai mąsto: apie siužeto struktūrą ir fabulą (aha, žinau, jau darosi buzzwordas, bet man fabulos problema lietuvių literatūroje atrodo tikrai opi). Praktiškai tai jam, tiesa, ne iki galo pavyko: man labai pritrūko tvirtesnio (t.y., ne vien chronologinio ar šeimyninio, o ir priežastinio) sąryšio tarp skirtingų romano veikėjų kartų: atrodo, kad šalutinės siužetinės linijos ir yra tiesiog pagrindinio veikėjo priešistorė, bet taip ir lieka neaišku, ką jos turi bendro su pagrindinės siužetinės linijos įvykiais. Tačiau tas dialogas man neleidžia visiškai "suvartyti" romano konstrukcijos. Viena kregždė - dar ne pavasaris, bet gal naujas kultinis rašytojas išgyvendins ankstesnės kultinės rašytojos įvestą kultinį romaną be fabulos.

Spalio 15 dienos darbai

Leiskite, aš truputį pasipiktinsiu. Iškart sakau, konkretūs pavyzdžiai ir yra tik pavyzdžiai, čia ne jais piktinuosi, o bendra menų padėtimi.
Šiandien toliau verčiau projektų aprašymus NEU/NOW festivaliui. Kelios citatos:

Žiūrovai dažnai supranta, pajunta, „regi“ visai ką kita, skirtingas temas; spektakliai dažnai sukelia skirtingų jausmų, ir mes tuo labai džiaugiamės. Mūsų tikslas – užduoti žiūrovams klausimus, o ne pasakoti istoriją.

Vertimas: Mes patys nežinom, kokio poveikio siekiam. O istorijos nepasakojam todėl, kad ai, ką čia vargintis, vis tiek nieko ypatingo pasakyti nenorim.

O ką apskritai reiškia „autorės komentaras“?

Vertimas: Nelįskit, nieko aš nenoriu pasakyt.

Veiksmas klostosi nelinijiniu naratyvu, nuo pat pradžių konstruojamas impulsų ir laisvos idėjų asociacijos.

Vertimas: Tikrai nesuprasit, kas rodoma. Bus kažkoks kažko kratinys.

Mūsų spektaklio elementus jungia ne tiek naratyvas, kiek konceptai ir atmosfera. Spektaklio logika pasireiškia kiekvienos scenos veiksmo akimirkos ritmu, mūsų sukurta kalba ir tuo, kaip mūsų sąvokos rodosi per sąstingį, trukmę ir lėtas, lyg nuolat stabdomas permainas, keliamas susitikimų.

Vertimas: Mes ten patys sau biškį paišsikalinėsim, o jeigu jūs nesuprasit, tai manykit, kad tai jūs esat per mažai intelektualūs.

tikimės, kad spektaklis kelia klausimų apie mūsų procesą; ir norėtume, kad mūsų medžiagos smulkumas, bet ir porėtumas kiekvienas leistų patirti vis ką nors kita, atitinkamai su jų asociacijomis, mintimis ir perspektyvomis.

Vertimas: Mums įdomūs tik mes patys ir mūsų "procesas", o jūs supraskit, kaip norit, mums dzin.

Dar kartą kartoju: šitaip šaipausi iš spektaklių, kurių nemačiau, ir ne konkrečiai juos čia noriu kritikuoti (todėl ir nenurodau, iš kur citatos). Mane jaudina - tikrai, jaudina, kelia nerimą ir neviltį dėl to, kur eina mūsų kultūra - tai, kad kone VISAS šiuolaikinis menas atsisakė net mėginimo ką nors perteikti ar pasakyti, ir jam įdomus pasidarė tik jis pats. Matote, kultūros istorijoje tikrai yra buvę atvejų, kai buvo labai svarbu ir reikalinga primygtinai skelbti meno laisvę, nepriklausomybę, apolitiškumą ir t.t. Menas tikrai neturi būti etikos ar politikos traktatas - su tuo niekas nesiginčija. Tiesiog dabar jau VISAS menas, kuris seniai nebėra politiškas, socialus, etinis ar šviečiamasis, ir toliau nieko daugiau nedaro, kaip skelbia savo apolitiškumą, asocialumą, anarchiją, amoralumą ir t.t. O tai iš esmės reiškia, kad jis stagnuoja - užstrigęs vis kartoja, kad nieko nenori pasakyti. Man toks menas neįdomus. Man atsibodo: point taken, now move on. Bet - ne.
Kaltas dėl to postmodernizmas. Ir be jokių išlygų. Bet plačiau apie tai - disertacijoje (kuri vis bręsta galvoje). Dabar tik konstatuoju, ne analizuoju. Dar kartą tą patį pasakysiu, kai pabaigsiu Parulskį (kurio perskaičiau jau daugiau kaip pusę).
Man įdomus kitoks menas. Ir ne, negali sakyti, kad jo nėra. Tik jis kažkokios podukros vietoje, popsu ir komercine tarša pravardžiuojamas...
Dar einu išverst Strasbūro "Dekalogo" "Dekalogui-Dialogui".
P. S. Vakarykščio risotto receptas čia.

Metų knygos rinkimai

Perskaičiau, kad jau prasidėjo!
Esu labai didelė šitos akcijos gerbėja - trūkumų ji turi, bet pati idėja tikrai labai gera ir reikalinga. O kadangi taip labai už ją sergu, tai pati, žinoma, jau nubėgau ir nubalsavau, nes puikiai žinau, kokia yra geriausia šių metų lietuviška knyga, tačiau vis tiek noriu prisidėti. Pasižadu perskaityti ir aprašyti čia visas penkias suaugusiųjų kategorijos knygas. Pati geriausia jau aprašyta, liko dar keturios:
Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"
Sigitas Parulskis "Murmanti siena"
Paulina Pukytė "Netikras zuikis"
Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai"