2011 m. sausio 14 d., penktadienis

Trumpa informacija "Nakties namų" gerbėjoms (-ams?)

Kadangi Google Analytics rodo, kad populiariausia mano blogo tema yra būtent "Nakties namai", tai pranešu visiems man rašinėjantiems ir į leidyklą skambinėjantiems jų gerbėjams, kad "Persekiojamosios" rankraštis jau priduotas leidyklai, kuri, neapsikęsdama jūsų įkyrumo, žada jį išleisti kuo greičiau, gal kokį kovo mėnesį. Ačiū, kad skaitote.
P. S. O aš parsinešiau iš leidyklos "Tempted" ir "Burned" angliškai. Bet nepasakosiu, kas toliau buvo :P Užtat tikrai išversiu, dar šiais metais.

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Sintezė

(Čia labiausiai užsirašymas sau, kad nedingtų tarp milijono eilinį kartą galvoje skraidžiojančių idėjų ir pastebėjimų.)
Johnas R. Searle'as loginėmis lygtimis iš esmės įrodo, kad visa socialinė tikrovė (kurią jis laiko būtina biologinės ir fizinės tikrovės tąsa, stropiai vengdamas bet kokių užuominų į transcendenciją) yra sudaroma ir palaikoma tam tikros formulės kalbos aktais (Status Function Declarations). Iš to taip pat seka (aš čia praleidžiu porą tarpinių argumentų, Searle'ui seka, ne man), kad žmonių civilizacija yra iš esmės kalbinės prigimties IR "for language-using human beings there can be no such thing as the state of nature".
George'as Steineris, kuris daug mažiau vengia transcendentinių terminų, kalbą laiko (transcendentine) sutartimi, bet iš esmės teigia tą patį: kalbos prasmingumas, jos galimybė reikšti yra sutartinis IR visiems susitarimams būtina kalba. Steineris taip pat nurodo, kad Naujausiųjų laikų istorijoje (tiksli data - XIX a. antra pusė, konkretus Mallarme eilėraštis, tingiu ieškot tiksliai) kalbos prasmingumo sutartis buvo (ir tebėra) sulaužyta: kažkodėl chebrytei susišvietė, kad jei kalba yra "tik" sutartinė, tai to susitarimo laikytis kažkaip nebūtina ar neprivaloma (čia supaprastintai ir ironizuojant).
Čia priėjo Theodore'as Dalrymple'as ir sako: akurat! Kai intelektualai sulaužo sutartį ir ima abejoti (kalba steigiamomis) institucijomis, nes jos esančios "tik" kalbinės ir "tik" sutartinės, padugnės (čia Dalrymple'as toks politiškai nekorektiškas, ne aš) iš tikrųjų praranda civilizaciją ir, pagal Searle'o apibrėžimą, virsta ne-žmonėmis (kalbą (sąlyginai, kaip matyti iš Dalrymple'o pavyzdžių) vartojančiomis būtybėmis, kurios gyvena be civilizacijos ir institucijų). Dalrymple'as smulkiai dokumentuoja padugnių gyvenimą ir įrodo, kad jis visais atžvilgiais blogesnis už civilizaciją. Taip įrodo, kad maža nepasirodytų.
Iš čia man reikia kažkaip grįžti prie šiuolaikinės lietuvių literatūros kanono ir jo sudarymo. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu, bet kol kas nežinau kaip.

2011 m. sausio 4 d., antradienis

Kokios tolerancijos trūksta lietuviams?

Pasigirsiu - laimėjau paskatinamąjį prizą Delfi.lt konkurse "Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?" Paskutinį kartą panašiame konkurse dalyvavau "Žvaigždutės" žurnale, kur reikėjo rašyti kažkokią pasaką apie vasarą. Tada, beje, irgi laimėjau :)
Deja, delfi.lt išspausdino tik kelis atsitiktinius konkurso dalyvių rašinėlius, tai savo tekstą dedu čia.
P. S. Jei kam įdomu, prizas - kažkokios knygelės, kažkokie kalendoriukai ir kažkokie atvirukai, nieko labai vertingo :P


Jei reikėtų vienu sakiniu atsakyti į konkurso klausimą - sakyčiau, kad lietuviams labiausiai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra tolerancija. Laimei, atsakyti reikia ne taip trumpai, todėl galiu viską išdėstyti plačiau.

Visų pirma, tolerancija nėra simpatija. Kai grožimės čigonų muzika, domimės žydų mąstytojais ar islamo papročiais, nesame tolerantiški, o tik smalsūs. Buitine kalba "toleruoti" reiškia turėti kantrybės tam, kas mus erzina, yra mums nemiela ar atrodo negera, suprantant, kad priešintis būtų blogiau ar žalingiau. Toleruojame, pavyzdžiui, įkyrią seną tetulę, nuolat kritikuojančią mūsų pagamintus patiekalus ar neva neišauklėtus vaikus, nes suprantame, kad giminės privalo sutarti ir sugyventi gražiuoju, net tada, kai draugystė būtų neįmanoma, jei jų nesietų kraujo ryšiai. Be abejo, sugebėjimas įžiūrėti mus erzinančiame žmoguje ar reiškinyje ką nors gera dažnai padeda pakęsti blogybes, bet ne jis yra tolerancijos esmė, o pati kantrybė.

Antra, tolerancija nebūtinai turi būti kraštutinai liberalių pažiūrų išraiška. Jei žmogus ir taip neturi nieko prieš gėjų santuoką ar užsieniečių įdarbinimą, tolerancijos jam nė nereikia. Tolerancija yra tai, kas priverčia žmogų nuryti užgaulią repliką ar nuleisti pakeltą kumštį, tačiau ji nereiškia, kad mums neateina į galvą piktos mintys ar kad nejaučiame nepasitenkinimo kokiais nors visuomenės ar kultūros reiškiniais.

Trečia, tolerancija nereiškia, kad negalime turėti savo pažiūrų, kultūros, įsitikinimų ar nuomonės opiais klausimais. Gerbti kitas kultūras ar kitą nuomonę galime tik tada, kai suprantame, kuo jos skiriasi nuo mūsų. Toleruoti vieni kitus reiškia kiek įmanoma mažiau vieni kitiems trukdyti gyventi taip, kaip mums atrodo teisinga, o ne visiems suvienodėti ir tobulai sutarti tik todėl, kad niekada neturime ūpo ar įkvėpimo iš širdies pasiginčyti.

Ketvirta, tolerancija neverčia sudarinėti sąrašo tabu temų. Jei čigonas pavagia arklį, jis yra arkliavagis ne todėl, kad yra čigonas, o todėl, kad pavagia arklį. Iškreipta tolerancija kartais mums neleidžia aiškiai išsakyti problemų, o tuomet jos lieka ne sprendžiamos, o tik šluojamos po kilimu. Tolerancija nėra melas.

Iš viso to galima padaryti labai svarbią išraišką: tolerancija yra ne absoliuti, o išvestinė vertybė. Ji - priemonė, padedanti siekti didesnių tikslų, visų pirma - santarvės. Privalu suprasti, kad tie tikslai šiame - neabsoliučiame, netobulame - pasaulyje yra nepasiekiami, tačiau tai nereiškia, kad jų siekti neverta. Draugus, bičiulius ar kolegas dažniausiai užgauname ne todėl, kad esame blogi žmonės ar likime jiems pikto, o netyčia, patys gerai nepagalvoję ar tiesiog nežinodami kokių nors kito žmogaus gyvenimo aplinkybių. Tuomet arba atsiprašome klydę, arba paaiškiname, kad buvome neteisingai suprasti. Taip ir platesnėje visuomenėje - kiekviena jos grupė siekia Gėrio taip, kaip jį supranta, tik dažnai suprantame jį nevienodai, o kartais net priešingai. Tolerancija yra tai, kas padeda mums neperkąsti kits kitam gerklės. Tai, kas mus daro žmonėmis, turinčiais valią savo veiksmams ir reakcijoms, ir proto suprasti, kaip dera reaguoti į savo aplinką, nepametant iš akiračio didžiausių ir svarbiausių savo pačių vertybių. Paradoksalu, kokios piktos kartais Lietuvoje būna neva tolerancijos siekiančios kalbos. Paradoksalu, kiek draudimų ir apribojimų mėginame įvesti, siekdami užtikrinti laisvę. Tie, kas save vadina tolerantiškais žmonėmis, paprastai toleruoja viską, išskyrus kitokią nuomonę. Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams? Tolerancijos, kylančios iš meilės žmonėms ir žmonijai, ir valdomos sveiko proto ir gilaus suvokimo, kas mums iš tikrųjų būtų geriausia.

2011 m. sausio 3 d., pirmadienis

Metinė ataskaita

Išversta knygų (vnt) 7
Išleista išverstų knygų (vnt) 6
Parašyta knygų (vnt) 1
Išleista parašytų knygų (vnt) 0
Parašyta straipsnių (vnt) 6
Parašyta ir perskaityta pranešimų (vnt) 2
Stota į doktorantūrą (kartais) 2
Įstota į doktorantūrą (kartais) 0
Uždirbta pinigų (lt) ĮSLAPTINTA
Gauta sužadėtuvių žiedų (vnt) 0
Pagimdyta vaikų (vnt) 0
Gimė vaikų draugams ir pažįstamiems (vnt) 3
Numegzta megztinių (vnt) 5
Numegzta skarų (vnt) 3
Numegzta kojinių (poromis) 3
Numegzta kepurių (vnt) 2
Numegzta vasarinių palaidinių (vnt) 3
Nubėgta kilometrų 130

Nežinau, man atrodo, kad geri metai. Nepaisant jokių tendencijų, kurias čia būtų galima išskaityti. Ir tikiuosi, kad kuo toliau, tuo viskas dar labiau gerės. Visiems linkiu to paties :)