Metinė ataskaita

Išversta knygų (vnt) 8
Išleista išverstų knygų (vnt) 8
Sudaryta knygų (vnt) 1
Išleista sudarytų knygų (vnt) 1
Parašyta straipsnių (vnt) 3
Parašyta ir perskaityta pranešimų (vnt) 1
Parengta radijo laidų (vnt) 4
Titruota spektaklių (vnt) 2
Dalyvauta teatro gastrolėse (vnt) 2
Uždirbta pinigų (lt) ĮSLAPTINTA
Uždirbta pinigų iš VEKS (lt) ĮSLAPTINTA
Gauta sužadėtuvių žiedų (vnt) 0
Pagimdyta vaikų (vnt) 0
Gimė sūnėnų (vnt) 1
Gimė vaikų draugams ir pažįstamiems (vnt) 3
Numegzta megztinių (vnt) 2
Numegzta kepurių (vnt) 2
Numegzta pirštinių (vnt) 1

Nežinau, ką čia dar suskaičiavus. Statistiškai prioritetai aiškūs, manau.
Gražiai išlydėti, gražiai pasitikti, gražiai ir dar vienus nugyventi.
Pirmadienį jau grįžtu prie "Dienos darbų".

Gruodžio 16 (ir ne tik) dienos darbai

Ne, man ne gripas, aš tiesiog mezgu :)
Šituo metų laiku esu visiškai neįgali daryti ką nors daugiau, negu būtinai reikia, todėl ir dingau... Atsirasiu kartu su saule :)
O per tą laiką tiek visko įvyko... Pavyzdžiui, išėjo Saulaičio knyga. Ir pabaigiau trečią "Nakties namų" dalį.
Ir dar vieną kalėdinę laidelę radijui, o tada jau einu kept meduolių.

Lapkričio 27 dienos darbai

Kažkaip beveik nustojau gyventi kompiuteryje - padirbėju, ir marš megzti, ar sportuot, ar su žmonėm bendrauti, ar dar kur nors. Šiaip labai gera, tik kad tada ir blogą kažkaip užmeti. Atsiprašau.
Tai ir šiandien padirbėjimas - prie knygos, prie knygos, kuo greičiau pabaigti. Nuo šeštadienio vėl klausykitės "Mažosios studijos knygynėlio" - apie advento dvasingumą ir jam tinkamas knygas. Jau visai visai tuoj bus Saulaičio knyga - jau vos tveriu, kaip nekantru. Ir apie Saulaičio renginį Knygų mugėje jau galvoju.
Tai šit, daug darbų. Ir dar pora knygų prašosi aprašomos - prie progos. Aš pasistengsiu daugiau neužmest.

Lapkričio 16 dienos darbai

Tiek darbų, kad net nėra kada aprašyti. Šiandien - NG, Singapūras ir kinų protėvių vėlės, bet didžiausias galvos skausmas - pjuvenų briketai... Tikiuosi, rytoj tas kvailas buitinis rūpestis bus išspręstas, ir bus galima vėl būti inteligente.
Ir dar rytoj juk fondiu vakarėlis su fėjomis... Receptas - poryt.
Einu, gal šiandien jau pabaigsiu pončą Martynukui. Google Analytics rodė, kad kažkas ieškojo aprašymo, kaip jį megzt - gal ir įdėsiu, jeigu spėsiu.

Lapkričio 11 dienos darbai

Nuėjau į baseiną. Prisiverčiau, kad ir tokiu metų laiku, kai diena nuo nakties nesiskiria.
Užėjau į valyklą atsiimt paltuko ir sutikau sąžiningą žmogų. Paltuką man atidavusi moteris prisiminė, kad tą dieną, kai jį atnešiau, buvo taikoma kažkokia akcija, o ji užmiršo ir paėmė iš manęs sumą be nuolaidos. Todėl išrašė kažkokį raštelį, kad tą pačią nuolaidą padarys kitą kartą. Galvoju, reikia parašyti "Joglės" administracijai, kad jai skirtų kokį nors pagyrimą - nuolaida gal ir nepasinaudosiu, turiu neįtikėtiną talentą išmėtyti visokius nuolaidų kuponus arba tiesiog pamiršti, bet taip gera matyti tokį sąžiningumą.
Po pietų - užbėgau padėt parašo teatrui (nene, su jais daugiau jokių reikalų neturėsiu, bet pabandytų jie nesumokėt už tai, ką jau padariau). Dejuotojų kasta šita lietuviška kultūros vadyba... Nesuprantu, kaip galima nesuprast, kad VISIEMS sunkūs laikai, ir reikalaut kažkokių privilegijų savo veiklai, kai mažinamos net tos menkutės pensijėlės... Ta proga suskaičiavau, kad galėčiau išgyventi net ir su puse savo dabartinių, nepastovių, visiškai kūrybinių ir kultūrinių pajamų. Tai čia šitaip meno kūrėjai blogai gyvena??? Ot, jokio solidarumo...
Dabar dar spėjau nusipirkti pjuvenų briketų, matyt, visai žiemai ar bent didžiajai jos daliai - rytoj atveš.
Ir dar - mielos bičiulės ir kolegės vertėjos gimtadienis. Reikia kažkaip pasveikint prie progos...
Ir marš prie knygos.

Lapkričio 10 dienos darbai

Knyga, knyga, knyga.
Bet dar iššveičiau virtuvės kriauklę (dar neblizga, reiks rytoj kalkių nuosėdų valiklio nusipirkt) ir, tikiuosi, šita FlyLady tikrai kuo nors pravers, mėginant kažkaip be streso rūpintis buitim. (Nors aš šiaip jau individualistė, ir tokios masinės sistemos manęs dažniausiai neveikia...)
Ir dar perskaičiau laikraštyje apie savo seną svajonę. Aš dar pagalvosiu, kaip tai suderinti su mezgimo klubu, bet labai labai ten noriu...

Lapkričio 9 dienos darbai

Rytas - patingėjau į pilates (gėda, bet toks jau metų laikas...). Užtat atlikau išsamų kietojo kuro tyrimą internete. Preliminarus sprendimas - pjuvenų briketai (čia apie mano pečiuką kalba, apie ką gi daugiau).
NG tekstas apie Hebridų salas Škotijoje, truputis knygos, laiškas dėl Pynchono (kitą savaitę einu į JAV ambasadą), laiškas iš "Pažymėtosios" redaktorės, o dabar užeis bičiulė mokytis anglų kalbos (čia tai net nežinau ar darbas).
Savaitgalio atradimas: audioknygos (pvz) labai padeda, kai gyveni viena, neturi televizoriaus ir dėl to būna per daug liūdna sėdėti ir megzti, o megzti vis tiek norisi.

Lapkričio 6 dienos darbai

Cutenessas kaip reta: žuviukas Nemo. Tiksliau, NG straipsnis apie "jūrų klounus", kurie ir vaizduojami tame kaip reta cute filmuke.
Bet didžioji, nuostabioji, šaunioji, geriausioji pasaulyje naujiena, kurią dėl laiko skirtumo tarp Vilniaus ir Čikagos sužinojau labai vėlai naktį, tai nė nežinau, ar vakar, ar šiandien, yra tokia: Į VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ 2010 M. VASARIO 18-21 DIENOMIS PRISTATYTI SAVO KNYGOS VAIKAMS "KAIP ATRODO DVASIOS IR KITI DIDIEJI MAŽŲJŲ KLAUSIMAI" IR PABENDRAUTI SU SKAITYTOJAIS (bei šimtu milijonų mirtinai pasiilgusių senų draugų) ATVYKSTA TĖVAS ANTANAS SAULAITIS, SJ.
Mėgstu tokias dienas.

Lapkričio 5 dienos darbai

Rytą - pas dantistę (ir jau viskas, nebelakstysiu ten), paskui dar į leidyklą smulkių Saulaičio knygos (primygtinai reikalauju pagirti, kad gražus viršelis ir juokingi klausimai) reikaliukų sutvarkyt, tada dar viena "smulkmė", ir dar pora valandų prie knygos. O 17 valandą leidžiuosi vienu aukštu žemyn į mezgimo klubą! Gal pagaliau pabaigsiu pončą mylimiausiam sūnėnui.

Dienos klausimas

Kaip vaikai (nedideli, maždaug pradinukai) pravardžiuoja berniuką, kuris draugauja su mergaitėmis? Vertimui reikia...

Lapkričio 4 dienos darbai

Rytas - ymeilai ir telefonai: Saulaičio knyga, "Išduotosios" redaktorė, nauji NG tekstai.
Diena - lietuviška mada.
O dabar PAGALIAU pradedu naują knygą: "Išrinktoji", toliau iš tos pačios serijos. Pasiilgau knygų. Atsibodo su smulkme terliotis.

Lapkričio 3 dienos darbai

Paradoksas: tomis dienomis, kai daugiausia įdomių darbų, kuriuos būtų galima aprašyti, lieka mažiausiai laiko jiems aprašyti.
Prabėgiojau su Saulaičio knygelės reikalais. Turėjau savo rankose 11 280 litų grynais! Tokios sumos vienoje vietoje nebuvau mačiusi...
Tai dar ta lietuvių mada, ir jau bus vakaras...

Lapkričio 2 dienos darbai

Štai, matote - jau išsivadavau iš menininkų gniaužtų, o savaitgalį dar spėjau apvažiuot visą Lietuvą ir uždegt šimtą milijonų žvakučių.
Tad šiandien grįžtu į normalų gyvenimą. Buvau pilates, paskui pabaigiau tvarkyti smulkius Saulaičio knygos reikaliukus (penktadienį - į spaustuvę!), o dabar dar išversiu vieną smulkų tekstuką apie lietuvių mados kūrėjus "Almai litterai". Rytoj jau gausiu ir knygą pradėti.
Gera.
O savaitgalį dar spėjau ir kremą išvirti! Žadėtasis receptas:
Viskas labai paprasta. 125 ml aliejaus, 125 ml vandens, 20 g bičių vaško. Toliau - improvizacijos.
Labai daug kas priklauso nuo aliejaus. Kremui VISADA reikia nerafinuoto, o kokių augalų - priklauso nuo pageidavimų ir fantazijos. Kūnui, kaip rodo mano eksperimentai, geriausiai tinka per pusę avokadų ir migdolų, o veidui - dar sunkiau: per riebus aliejus blizgės, reikia ieškoti kuo lengvesnio. Kol kas geriausiai prisitaikiau vynuogių kauliukų, bet dar planuoju išmėginti simondsijų, abrikosų kauliukų, erškėtrožių, lazdynų riešutų ir keletą jų mišinių. (Super tinka nuo raukšlių, t. y., vyresnei odai - kiečių gemalų).
Kitas improvizacijų punktas: kam pilti vandenį, jei galima pilti vandenį su žolelėmis? Aš visada dedu, ko tik turiu: žaliosios arbatos, ramunėlių, medetkų, čiobrelių, vasarą - mėtų, juodoji arbata gali truputį tamsinti odą, kad atrodytų kaip įdegusi - tai čia pavasariui labiausiai reikia. Žoleles užplikyti ar net pavirti vandenyje, kad stipriai pritrauktų, ne gėrimui šita arbatėlė. Ir tuomet per daug neatvėsinti: kuo panašesnė vandens ir aliejaus temperatūra, tuo geriau.
Taigi, vašką ant nedidelės ugnies tirpdome aliejuje. Kai ištirpsta, supilame į blenderį ir sumaišome su vandeniu. (Jei neturite blenderio, galima plakti rankiniu mikseriu arba tiesiog maišyti šaukštu, bet užtruks ilgai, net ranka įskausta.) Tuomet plakame, kol masė pasidaro vientisa. Man dažnai lieka "nesurišto" vandens ar skysčio - jį tiesiog išpilu, ir tiek, tai tik reiškia, kad netiksliai atitaikytos proporcijos.
Kai jau (beveik) vientisa, įlašiname 20 lašų eterinio aliejaus (dėl kvapo, todėl niekas daugiau ir nesvarbu; galima ir maišyti tuos kvapus - niekada nežinai, kas išeis, nes dar ir aliejus bei žolelės prideda kvapo) ir 30 lašų greipfrutų kauliukų ekstrakto - konservanto. Viskas.
Kremui reikia tinkamų indukų: veidui patogiausi kuo mažesni (pvz., pirktinio kremo dėžutės), kūnui galima ir didesnį. Svarbu kremą visada laikyti gerai uždarytą (šaldytuve nebūtina, aš ten dedu tik atsargas, jeigu per daug išsiverdu), kad nepakliūtų kokių nors "zarazų". Jei paviršiuje atsiranda pelėsių - galima juos nubraukti ir išmesti, nebūtinai visą kremą. Kai sugenda kremas, iškart justi negeras kvapas. Šiaip jau jis stovi kelis mėnesius ir negenda.

Knyga: Stephen King "On Writing: Memoir of a Craft"

Privaloma, privaloma, privaloma visiems, norintiems tapti rašytojais, ir skaitantiems angliškai - deja, knyga visiškai neišverčiama, nes svarbiausi jos skyriai nagrinėja anglų kalbos subtilybes. Taip, taip, jeigu norite parašyti knygą, privalote nagrinėti kalbos subtilybes. Ir ne vien metaforas ir tropus, o ir paprasčiausią sintaksę ir gramatiką: Stephenas Kingas, pavyzdžiui, liepia stropiai išbraukyti kiek įmanoma daugiau prieveiksmių (čia angliškai, man atrodo, kad lietuviškai šitas patarimas ne toks aktualus).
Knyga smagi skaityti, draugiškas jos tonas, įdomios autobiografinės dalys. Man patiko ir tokia mandagi kalbėsena, nuolat primenanti "tai AŠ šitaip rašau, ir jei pats esi susiradęs kitokį metodą/įprotį/paprotį ir t.t., laikykis savo, nieko per jėgą nebruku." Didžiausia šios knygos vertybė - platus spektras dalykų, apie kuriuos raginama susimąstyti, prieš rašant ar pradėjus rašyti: jie svarbūs tuo, kad dažnai savaime neateina į galvą, kol kas nors (pvz., Stephenas Kingas) pirštu neparodo.
Kadangi dabar jau pradėjau skaityti gerokai rimtesnes ir solidesnes knygas apie literatūrą, pastebėjau ir tam tikro Stepheno Kingo paviršutiniškumo: pvz., jis liepia rašytojui "sakyti tiesą", o gilesniu, filosofiniu požiūriu literatūra iš esmės savo prigimtimi yra melas (čia supaprastinu, išsamiau - kai pabaigsiu J. Hillis-Millerį). Taigi filosofinės gelmės čia neieškokite. Gal net priešingai - "On Writing" derėtų laikyti atsvara visoms "aukštoms materijoms", kuriomis juk taip pat retsykiais persisotiname. Bet PRIVALOMA, PRIVALOMA, PRIVALOMA visiems esamiems ir būsimiems lietuvių rašytojams, kuriems niekaip neišeina parašyti romano, kuris nebūtų ilgas eilėraštis proza.
Tikrai gaila, kad neišverčiama. Nematau, kas Lietuvoje galėtų parašyti tokio vadovėlio atitikmenį.

Knyga: Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai"

Puiki rašytoja - gražu skaityti, turtingas žodynas, puikiai valdomas sakinys. Įdomi ir aktuali tema - sovietmečio poveikis žmogui. Ir amžina lietuvių literatūros problema: romano ilgio eilėraštis proza.
Jei kalbama trimis balsais, tie balsai turėtų kuo nors skirtis tarpusavyje. Ypač, beje, jei mėginama pirmuoju asmeniu kalbėti vaiko vardu.
Jei pasakojama šeimos istorija, ji turi kuo nors baigtis. Savižudybė ir "psichuškė" man čia pasirodė labai dirbtinės. Nežinau, gal čia ir skonio reikalas. Gal reikėtų bent jau įvertinti pastangas parašyti romano pabaigą, o ne vien nutraukti jį tada, kai atsibosta rašyti.
Turbūt didžiausias mano priekaištas romano išrišimui yra kažkoks dramatiškumas, kuris čia atrodo tiesiog lengviausia išeitis, o ne kylantis iš paties naratyvo: na nevyko - ar nebuvo pakankamai aiškiai pavaizduotos - tokios širdies dramos romane, galų gale, juk ne romantizmo laikais gyvename ir rašome, kad aikčiotume ir deklamuotume eiles nuo menkiausio pirstelėjimo.
Ir dar ta visa sovietmečio traktuotė. Nerija Putinaitė ir kiti rimti sovietmečio tyrinėtojai tikrai dažnai kartoja, kad sovietmetis "sužalojo" ar "palaužė" žmones, tačiau jei jis būtų mus "sužalojęs" taip primityviai ir akivaizdžiai, kaip vaizduoja Šerelytė, juk nekiltų jokių diskusijų dėl jo pasmerkimo, dėl Juozo Baltušio ar Salomėjos Nėries. Nežinau, man šiame romane pritrūko subtilesnio problemos vaizdavimo ir nagrinėjimo, o ne vien pabaigos "psichuškėje"...
Gal ir per žiauriai čia nuskambėjo. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų Metų knygai nominuota Sabaliauskaitė, tikriausiai už Šerelytę ir balsuočiau - ji tikrai stipriausia iš likusių keturių kandidatų. Bet vis nerandu lietuviško romano, apie kurį džiugiai sušukčiau "Valio, lygiai tas, ko reikėjo!"

Spalio 29 ir 30 dienos darbai

Nekenčiu menininkų. Jeigu dar kada nors sugalvosiu turėti ką nors bendro su teatru, prašau man tai priminti.

Spalio 28 dienos darbai

Jau viską spėjau. Pabaigiau NG ir padariau titrus. Dabar liko ištverti dvi dienas: rytoj - dvi repeticijos ir spektaklis (17 val. Menų spaustuvėje - "Dekalogas"), poryt - vienas spektaklis (17 val. menų spaustuvėje - "Vakaras su knyga"). Šeštadienį žadintuvas bus išjungtas (jei tik, žinoma, neteks labai anksti keltis į Vėlinių kelionę...).

Spalio 27 dienos darbai

Dantistė užplombavo dar vieną skylę. Liko paskutinė.
Perskaičiau Saulaičio maketą, išverčiau tekstukus Edžiui, įrašiau kalbą per radiją. Liko NG, pusvalandis (na, gal valanda) darbo, jei patingėsiu šiandien, tai ryt išversiu.
Ir tie titrai nelemti... Kuriems net teksto neturiu. Ot, menininkai.
Bet vis tiek - malonus jausmas, kad "šviesėja akyse". Ir dar sugalvojau, kad kai baigsiu visus šituos degančius reikalus, truputį nedirbsiu: duosiu sau laiko atsipūtus paskaitinėti "Arts and Letters Daily" (o dar šiandien dėžutėje kaip tyčia radau ir COSMO), paskambinti į kokį nors notarų biurą paklausti apie testamentus, į antikvariatą - paklausti apie smetoninius arbatos servizus, aprašyti Šerelytę, o gal net užsitepti plaukų kaukę... Ir išsivirti kremo. Kai virsiu, bus ir receptas.

Spalio 26 dienos darbai

Pabaigiau meno projektus! Ir keli iš jų man net patiko - automobilis neįgaliesiems, robotukų sodas, Bukarešto daugiabučiai ir Slovakijos čigonai. Žinoma, čia vien iš aprašymo, nemačius pačių darbų... Bet vis tiek. O jeigu tą robotukų sodą tikrai atveš, o ne vien kokias nors ten jo nuotraukas, tai labai norėsiu nueit pasižiūrėt ir pamedituot.
Ir dar filosofinis klausimas: ar dizainas yra menas? Kad labai kūrybiškas užsiėmimas - nesiginčiju, bet kažkaip nujaučiu, kad vos tik dizainas mėgina būti menas, iškart paskęsta savianalizėje ir netenka to gyvo ir aiškaus dizaino prasmingumo.
Čia tokia provokuojanti mintis, kurios neturiu kada pagrįsti, nes bėgu į Zaulios gimtadienį, bet jei atsirastų norinčių diskutuot, mielai pasiginčyčiau.
Tai dar NG, Jurčys ir Saulaitis. Ai, ir dar gi Bareikis. Hmz, o aš maniau, kad jau mažai liko... Nieko, spėsim.

Spalio 25 dienos darbai

Parašiau tekstą radijui. Net palengvėjo - visi kiti darbai daug mažiau kūrybiški, tad lengviau ir paskubinami. Dabar jau manau, kad viską spėsiu.
Šiandien parašytojo teksto klausykitės kitą savaitę per Mažąją studiją: šeštadienį "Septintojoje dienoje" - toks nedidukas įvadėlis, o paskui darbo dienomis "Kasdieniuose skaitymuose" - keli maži gabaliukai apie atskiras knygas. Šio mėnesio tema, tinkama Vėlinėms - knygos apie mirtį.
Ne, ne, šiaip aš savaitgaliais nedirbu, čia tik pora savaičių tokių pasiutusių užėjo.

Spalio 23 dienos darbai

Pabaigiau Dekalogą - vis darbų sąrašas trumpesnis. "Vakaro su knyga" teksto vis dar negavau...
Parašiau romano prologą ir pradėjau pirmą skyrių - pradėtą darbą ne taip lengva užmesti, kaip vien idėją...
Rytą dar trumpai užsiėmiau namine kosmetika. Aš įpratau naudoti naminį veido toniką - pasigaminti lengva, ir jis tikrai geras (tik su alkoholiu, tai gal sausai odai nelabai tiktų). Imame vieną citriną ir su visa žievele supjaustome, na, į kokias 16 dalių - ne visai smulkiai, bet ir ne ketvirčiais. Ją užpilame 100 ml degtinės. Aš visada perku tokią "bomžinę" - "Gaspadorių", "Ikiuke" ji parduodama tokiose plastikinėse stiklinėlėse po 100 g - kaip tik tiek, kiek reikia. Uždengiame užpiltą citriną ir savaitę laikome tamsoje (nesu tikra, ar būtinai tamsoje, bet ką gali žinoti?). Po savaitės užplikome daug visokių žolelių, šįsyk - ramunėlių, medetkų, čiobrelių ir žaliosios arbatos; turi būti daug žolių ir mažai vandens, kad būtų stiprus viralas. Duodame viralui ataušti, į 250 ml buteliuką nupilame citrinomis prakvipusią degtinę, tada, kiek lieka vietos, praskiedžiame ją žolelių viralu. Viskas. Stovi neribotą laiką (alkoholis - konservantas), tik reikia laikyti užkimštą, nes garuoja.
Ak, ir dar viena džiugi žinia: pamenate mezgimo krautuvėlę? Pasirodo, ji vadinasi "Mezgimo zona" (manykime, kad tai aš žiopla, iškabos nematau, o ne iškaba ne vietoje pakabinta) ir jau yra aprašyta čia. Vėl joje buvau (negaliu sakyti ko, nes Zaulia skaito mano blogą) ir sužinojau, kad ten jau vyksta mezgimo klubas! Taigi ketvirtadieniais nuo penkių iki septynių ieškokite manęs ten (Pylimo 38).

Idėja romanui

Nepatikėsit, šįryt pradėjau skaityti Stepheno Kingo "On Writing" (truputį galvodama apie disertaciją, bet iš tikrųjų todėl, kad šią knygą seniai turiu, ir vis neateina jai eilė), ir jau po kokių trisdešimties puslapių man tiesiog toptelėjo idėja romanui. Išsami ir visapusiška, o ne šiaip koks vaizdelis miniatiūrai. Net su daugumos pagrindinių veikėjų vardais.
Nepasakosiu pačios idėjos, bet tyčia čia fiksuoju jos toptelėjimo faktą, kad pati prisiminčiau ir jos nepamesčiau: nedrįstu turėti per didelių literatūrinių ambicijų, nieko grožinio nesu paskelbusi viešai, bet kažkada juk galima pamėginti. Ypač kai ima ir topteli viskas iškart.
Dar reikia paklausti brolio teisininko apie testamentus ir jų vykdymą, o tuomet sėsti ir rašyti, ilgai neatidėliojant. Kas bus, tas bus, blogiausiu atveju bus taip pat, kaip yra dabar - rašytoja nebūsiu. O geriausiu atveju - ką gali žinoti.
Beje, tai taip pat reiškia, kad pabaigiau skaityti Šerelytę. Aprašysiu, tik "apsišluosiu" darbų sąrašą.

Spalio 22 dienos darbai

Iki kito trečiadienio reikia:
- Pabaigti Liono dekalogą (liko 4 gabaliukai iš 10)
- Parašyti ir įrašyti prakalbą "Mažajai studijai"
- Parengti "Vakaro su knyga" titrus (dar negavau teksto)
- Pabaigti kelias smulkmenas NG
- Perskaityti Saulaičio maketą
- Išversti "meno" aprašymus
- Išversti du- tris smulkučius tekstukus Edžiui Jurčiui į "Kryžių kalno" albumą.
Mane jau ima lengva panikėlė. Bet juk aš visada viską galiu, ar ne?

Spalio 21 dienos darbai

Liono dekalogas. Dar keistesnis už Strasbūro. Neapsisprendžiu, ar prastesnis, ar ne.
Ir dar surinkau komodą, tiesa, kartu su vyru ne iš savo namų.
O čia dar aptikau galimą protėvį. Reiks tėvelio paklaust.
Yra Saulaičio knygos maketas, atsirado Vidas Bareikis su "Vakaru su knyga", reikia parašyti naują tekstą "Mažajai studijai", nė neminint "meno". Naujos knygos, matyt, dar nepradėsiu ir kitą savaitę...

Spalio 20 dienos darbai

Pabaigiau Strasbūrą. Dar laukia Lionas, o dar ir "meno" projektų papildoma dozė atėjo... Nujaučiu, kad šią savaitę naujos knygos nepradėsiu.
Dantistė užtaisė dar vieną skylę.
Pigu.lt pagaliau atgabeno komodą. O kas galėjo žinoti, kad nesurinktą! Sunku, kai neturi vyro namuose...
Tai vakarui - meistravonė.

Knyga: Paulina Pukytė "Netikras zuikis"

"You had to admire the way perfectly innocent words were mugged, ravished, stripped of all true meaning and decency and then sent to walk the gutter for Reacher Gilt, although "synergistcally" had probably been a whore from the start." - Terry Pratchett "Going Postal", p. 372
O vieni iš labiausiai nuskriaustų žodžių lietuvių kultūros kontekste yra "publicistika" ir "eseistika": jos priverstos reikšti beveik bet ką, kas spaustuvėje atspausdinama ant popieriaus.
Paulinos Pukytės knyga man patiko, o skaitydama skyrelį "Gyvūnijos pasaulyje" netgi labai garsiai kvatojausi. Tačiau jei jau specai-profai-ekspertai nesugeba sudaryti geriausių metų GROŽINĖS LITERATŪROS knygų penketuko, į kurį nebūtų įtrauktas štai toks dienoraštis/blogas/užrašų knygelė/eskizų sąsiuvinis/tikrai NE grožinė literatūra, galbūt ir neteisinga šaipytis ir piktintis iš pastebėjimo, kad lietuvių literatūra yra labai silpna.

Knyga: Sigitas Parulskis "Murmanti siena"

" - Tu visą laiką tai mėgdavai.
- Ką?
- Viską apdergti." (p. 277)
Tai dabar galėčiau švystelėti, kad Parulskis, kaip vaikystėje šaipydavomės, "ant savęs pasisakė", dar pridurti, kad šįsyk jis "apdergė" XX a. Lietuvos istoriją, ir tuo baigti - šmaikščiai, įžūliai, mažumėlę užgauliai ir lakoniškai, kaip pats Parulskis.
Tačiau vieną sykį jau rašiau apie Parulskį ir po to pajutau, kad tai - jautri tema, o su jautriomis temomis ir elgtis reikia atitinkamai. Todėl parašysiu išsamiau.
Žinote, kaip būna kitą rytą po "ploto" - kas kur sugriuvę miega sunkiu pagirių miegu, visur tvyro kvapas vakar išlaistyto alaus, cigarečių, kurios iš pradžių sąžiningai rūkytos balkone, o paskui, kai visiems pasidarė "dzin", ir namuose, grindys pritryptos batais, primėtytos nuorūkų, pribarstytos pelenų, kai kur lipnios nuo išlaistyto kažko - gal alaus, gal ko nors stipresnio, o gal net šlapimo, kai kažkas pasiklydo ir per girtą rūką neberado tualeto, kažkur privemta, nes per didelė eilė laukė prie porcelianinio dievo altoriaus, voliojasi buteliai, mėtosi drabužiai, o žiūrėk, netyčia ir paslysti ant panaudoto prezervatyvo... Štai taip aš jaučiuosi, skaitydama Parulskį.
Kai kas sakytų, kad tai, jog knyga "smirda" kuo nors daugiau, negu spaustuvės dažais, yra jos privalumas. O aš manau, kad ne. Manau, kad "nesmirdinčios" knygos apskritai nėra literatūra. Paveikumas, įtaigumas - ne taip svarbu, per kurį iš penkių pojūčių, ar per jokį, tiesiog per mintis ir idėjas - yra būtina literatūros sąlyga, o ne "pliusas". Geros literatūros klausimas yra, ko siekiama ir ko pasiekiama tokiu jos poveikiu. Kartais tas poveikis būna tiesiog malonus, tuomet teikia atvangos, džiaugsmo, skaitymo malonumo. Kartais jis pamokomas, kai knygos ne tiek moralu, kiek pavyzdžiu padeda susivokti savo gyvenime. Kartais, beje, pamokomas ar kitaip prasmingas gali būti ir labai nemalonus poveikis - tikrai dėl to nesiginčiju. Kartais, kaip man mėgino priminti anoniminis komentatorius, yra ir autoreflektyvus menas, apmąstantis vien pats save - man jis ne visai suprantamas, tiesiog nežinau, kodėl turėčiau juo domėtis, tačiau jis gali būti gražus ar malonus, na, kaip gėlytė ant stalo, lyg ir nieko nedaranti, nebent nuotaiką pataisanti.
Tik štai Parulskio kūryba man atrodo veikianti nemaloniai, bet nieko daugiau nesiekianti, kaip tik nemaloniai paveikti. Būtų baisiai nekorektiška viešai, bet už akių imtis kokios nors - be to ir visiškai neprofesionalios - nepažįstamo žmogaus psichoanalizės, todėl tikrai nenagrinėsiu, kodėl Parulskis taip rašo. Man daug labiau rūpi, kaip rašiau ir ankstesniame tekste, kodėl taip daug kas jį skaito ir už ką jį vertina. Ką reiškia tai, kad štai tokios knygos Lietuvoje renkamos populiariausiomis? Man labai baisu pagalvoti, kad esame, supaprastintai tariant, mazochistų tauta. Smulkiai tai jau mėginau paaiškinti. Čia pateiksiu dar pusantros išlygos.
Manau - nujaučiu, išprotauju, o ne žinau - kad bent dalis Parulskio populiarumo yra tai, kad visuomenėje visada privalo būti "kultinis rašytojas", tokie jau jos dėsniai. "Kultinė rašytoja" buvo amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė, o po jos mirties šis titulas atiteko Parulskiui. Tai reikštų, kad dalis skaitytojų Parulskį vertina "iš inercijos" ar iš "bandos instinkto" - tikiuosi, aišku, tikrai per ilgai užtruktų smulkiai išdėstyti psichologinį to mechanizmą. Ir tai savaime būtų lyg ir normalus, nei geras, nei blogas reiškinys, bet aš tame įžiūriu pavojų. Aklai garbinti bet ką, išskyrus Dievą, yra pavojinga todėl, kad tai, ką skaitome ir kuo mėgaujamės, mus veikia. Tad Parulskio gerbėjai, kurie nesusimąsto, ką iš tikrųjų "gauna" iš jo knygų, pamažu "užsikrečia" jo pesimizmu ir bjaurėjimusi viskuo ir visais. Manau, kad tai nesveika, kad toks požiūris į pasaulį daro žmones nelaimingus, o kai visuomenėje daug nelaimingų žmonių, ir visuomenė nesveika. Neteigiu, kad visas pasaulis - vien gėlytės ir drugeliai, visko jame yra, bet "visko" reiškia ir gėrio, grožio, doros, teisingumo; purvas, skausmas ir blogis nėra kokie nors "tikresni" už gerus ir gražius dalykus (kuriuos parulskiškas pasaulio suvokimas lyg ir reikalautų laikyti iliuzijomis). Todėl mane baugina Parulskio populiarumas.
Jeigu šitas blogas turi skaitytojų ir tie skaitytojai mėgsta Parulskį, tikrai norėčiau sužinoti, kodėl: kaip jo knygos jus įkvepia ar paveikia? Kas jose jums patinka? Gal tikrai tai aš jo nesuprantu, kažką ten pražiopsau? Čia rimtai, man nuoširdžiai įdomu - aš, dievaži, nesistengiu vien iš principo visiems prieštarauti ir visus piktinti.
Baigdama dar pasakysiu ir gerą dalyką - jis mane tikrai nudžiugino, čia ne vien dėl simetrijos. Tai - dialogas 350-352 knygos puslapiuose apie romano struktūrą kaip snukerį (per ilgas cituoti ištisai). Labai nudžiugau, aptikusi, kad rašytojas apskritai apie tai mąsto: apie siužeto struktūrą ir fabulą (aha, žinau, jau darosi buzzwordas, bet man fabulos problema lietuvių literatūroje atrodo tikrai opi). Praktiškai tai jam, tiesa, ne iki galo pavyko: man labai pritrūko tvirtesnio (t.y., ne vien chronologinio ar šeimyninio, o ir priežastinio) sąryšio tarp skirtingų romano veikėjų kartų: atrodo, kad šalutinės siužetinės linijos ir yra tiesiog pagrindinio veikėjo priešistorė, bet taip ir lieka neaišku, ką jos turi bendro su pagrindinės siužetinės linijos įvykiais. Tačiau tas dialogas man neleidžia visiškai "suvartyti" romano konstrukcijos. Viena kregždė - dar ne pavasaris, bet gal naujas kultinis rašytojas išgyvendins ankstesnės kultinės rašytojos įvestą kultinį romaną be fabulos.

Spalio 16 dienos darbai

Malkos-šuniukas-baseinas, taip visada prasideda žiemos sezono penktadienis.
Pietūs, Strasbūro "Dialogas".
Vakare renkasi bičiuliai pažaisti WoW - tik stalo (ar, jeigu žaidžiama mano namuose, grindų), ne kompiuterinio.
O aš slapta tikiuosi, kad norinčių žaisti bus daugiau, negu telpa prie lentos, ir aš galėsiu tik žiūrėti, kaip žaidžia kiti, ir megzti.
Rudens jaukumas.

Biurgeriai

Dar vasarą perskaičiau Hermanno Kurzkės "Thomas Mannas: Gyvenimas kaip meno kūrinys", o vis dar negaliu ja atsigėrėti. Nieko daug nepasakosiu - patys perskaitykit, jei smalsu - tik pasakysiu, kas svarbiausia.
Ši knyga visai naujai pažvelgia į biurgerį. Taip, į tą patį buržujų miesčionį, fariziejų ir veidmainį, kuriam labiausiai rūpi, "ką žmonės pasakys". Prieš tą biurgerį jau šitiek laiko maištauja menininkai, skelbią laisvę ir bohemiško gyvenimo džiaugsmą, taip maištauja, kad vargšo biurgerio jau beveik nė nebegirdėti.
Tačiau pamėginkit jūs, menininkai bohemščikai, laisvamaniai ir lengvapėdžiai, pagyventi taip, kaip doras biurgeris. Rūpindamiesi ne tuo, "ką žmonės pasakys", o tuo, ką pasakys jūsų sąžinė. Ir tuomet susimąstykit, prieš ką maištaujat.
Šiandien galvoti, kad būti doru žmogum yra svarbiau, negu būti laimingu, originaliu, įdomiu ar "laisvu", yra tikras maištas. Pamėginkit garsiai pasakyt, kad taip galvojat - užkapos už "netoleranciją".
O aš taip galvoju. Aš - biurgeris.

Spalio 15 dienos darbai

Leiskite, aš truputį pasipiktinsiu. Iškart sakau, konkretūs pavyzdžiai ir yra tik pavyzdžiai, čia ne jais piktinuosi, o bendra menų padėtimi.
Šiandien toliau verčiau projektų aprašymus NEU/NOW festivaliui. Kelios citatos:

Žiūrovai dažnai supranta, pajunta, „regi“ visai ką kita, skirtingas temas; spektakliai dažnai sukelia skirtingų jausmų, ir mes tuo labai džiaugiamės. Mūsų tikslas – užduoti žiūrovams klausimus, o ne pasakoti istoriją.

Vertimas: Mes patys nežinom, kokio poveikio siekiam. O istorijos nepasakojam todėl, kad ai, ką čia vargintis, vis tiek nieko ypatingo pasakyti nenorim.

O ką apskritai reiškia „autorės komentaras“?

Vertimas: Nelįskit, nieko aš nenoriu pasakyt.

Veiksmas klostosi nelinijiniu naratyvu, nuo pat pradžių konstruojamas impulsų ir laisvos idėjų asociacijos.

Vertimas: Tikrai nesuprasit, kas rodoma. Bus kažkoks kažko kratinys.

Mūsų spektaklio elementus jungia ne tiek naratyvas, kiek konceptai ir atmosfera. Spektaklio logika pasireiškia kiekvienos scenos veiksmo akimirkos ritmu, mūsų sukurta kalba ir tuo, kaip mūsų sąvokos rodosi per sąstingį, trukmę ir lėtas, lyg nuolat stabdomas permainas, keliamas susitikimų.

Vertimas: Mes ten patys sau biškį paišsikalinėsim, o jeigu jūs nesuprasit, tai manykit, kad tai jūs esat per mažai intelektualūs.

tikimės, kad spektaklis kelia klausimų apie mūsų procesą; ir norėtume, kad mūsų medžiagos smulkumas, bet ir porėtumas kiekvienas leistų patirti vis ką nors kita, atitinkamai su jų asociacijomis, mintimis ir perspektyvomis.

Vertimas: Mums įdomūs tik mes patys ir mūsų "procesas", o jūs supraskit, kaip norit, mums dzin.

Dar kartą kartoju: šitaip šaipausi iš spektaklių, kurių nemačiau, ir ne konkrečiai juos čia noriu kritikuoti (todėl ir nenurodau, iš kur citatos). Mane jaudina - tikrai, jaudina, kelia nerimą ir neviltį dėl to, kur eina mūsų kultūra - tai, kad kone VISAS šiuolaikinis menas atsisakė net mėginimo ką nors perteikti ar pasakyti, ir jam įdomus pasidarė tik jis pats. Matote, kultūros istorijoje tikrai yra buvę atvejų, kai buvo labai svarbu ir reikalinga primygtinai skelbti meno laisvę, nepriklausomybę, apolitiškumą ir t.t. Menas tikrai neturi būti etikos ar politikos traktatas - su tuo niekas nesiginčija. Tiesiog dabar jau VISAS menas, kuris seniai nebėra politiškas, socialus, etinis ar šviečiamasis, ir toliau nieko daugiau nedaro, kaip skelbia savo apolitiškumą, asocialumą, anarchiją, amoralumą ir t.t. O tai iš esmės reiškia, kad jis stagnuoja - užstrigęs vis kartoja, kad nieko nenori pasakyti. Man toks menas neįdomus. Man atsibodo: point taken, now move on. Bet - ne.
Kaltas dėl to postmodernizmas. Ir be jokių išlygų. Bet plačiau apie tai - disertacijoje (kuri vis bręsta galvoje). Dabar tik konstatuoju, ne analizuoju. Dar kartą tą patį pasakysiu, kai pabaigsiu Parulskį (kurio perskaičiau jau daugiau kaip pusę).
Man įdomus kitoks menas. Ir ne, negali sakyti, kad jo nėra. Tik jis kažkokios podukros vietoje, popsu ir komercine tarša pravardžiuojamas...
Dar einu išverst Strasbūro "Dekalogo" "Dekalogui-Dialogui".
P. S. Vakarykščio risotto receptas čia.

Spalio 14 dienos darbai

Vietoje pilates šiandien - sunkių pirkinių maišų nešiojimas slidžiu šaligatviu žemyn nuo kalno su aukštais kulniukais. Patikėkit, čia sportas.
Tuomet namų tvarkymas, pečiaus kūrenimas, trumpas prisėdimas prie darbelių (menininkų projektų) ir pyrago kepimas:
Tešla (suminkyta vakar): 200 g sviesto, 2 stiklinės miltų, 1 kiaušinio trynys, 1/2 indelio grietinės. Viską imam ir suminkom, ir kišam į šaldytuvą nakčiai.
Įdaras: 300 g varškės sūrelių (neglaistytų, nors gal reikėtų ir su glaistytais pamėgint), 4 kiaušiniai, 2 šauštai cukraus. Atskiriam trynius nuo baltymo, trynius maišom su varške ir cukrum, o baltymus gerai išplakam ir įmaišom atskirai.
Tuomet tešla išklojame skardos (mergaičių vakarėliui - žinoma, širdukės formos) dugną, pilame įdarą ir ant viršaus užtrupiname dar tešlos. Kepa apie valandą.
Prie pyrago - karštas šokoladas (dar neišvirtas, kad būtų karštas): 0,5 litro grietinėlės, 0,5 stiklinės cukraus, 1 stiklinė vandens, 5 šaukštai kakavos (ne "Nesquick"! T.y., tikros, grynos, karčios kakavos, o ne tirpios), truputis sviesto. Cukrų sumaišyti su kakava, skysčius supilti ir pašildyti, suberti cukrų su kakava, kai gerai įkaista, įmesti sviesto. Galima priberti riešutų arba apipurkšti grietinėle.
Aha, pagaliau prisiartino Pūstų sijonų vakarėlis. Jau laukiu viešnių. Zaulia žada risotto, gal rytoj bus receptas.

Lengvas būdas daryti gera

Ežiukas Vilniuje ragina visus paplatinti šią naujieną, tai ir platinu.
Pradėjo veikti svetainė Aukok.lt. Visokios organizacijos ten skelbia savo projektus, o žmonės gali nesunkiai (trimis mygtuko paspaudimais, per internetinę bankininkystę) imti ir paaukoti jiems pinigų - kiek nori, kad ir litą. O gal ir milijoną.
Man ten ypač patiko galimybė aukoti anonimiškai - aš nemanau, kad labdara yra būdas nusipirkti reklamos (ne tik įmonėms, bet ir žmonėms, na, žinote, kai tau paskui visur "dėkoja" ar ką...)
Kol kas trūksta kultūros projektų. Manau, juk ir paprasčiausios bibliotekos galėtų ten atsirasti - kai šitaip dejuoja (ok, ok, jos tai pagrįstai, čia aš šiaip dejavimo nemėgstu), kad valdžia pinigų neduoda.
Ir šiaip, man atrodo, Lietuvoje dar trūksta įpročio aukoti labdarai. Šalyse, kur ši tradicija tvirtesnė, dažnai, pavyzdžiui, vestuvių svečiai prašomi pinigus, kuriuos būtų skyrę dovanoms, paaukoti jaunavedžių pasirinktam tikslui, arba žmogus, netikėtai ir neplanuotai gavęs pinigų, jų nepasilieka sau - nes vis tiek juk neplanavo jų turėti. Man tai labai gražu. Norėčiau, kad ši tradicija sustiprėtų ir pas mus. Reikia tikėtis, ir šita svetainė tam padės.

Spalio 13 dienos darbai

Aš tai sau NG toliau varau. O rimtai dirba kiti. Nuostabi dantistė plombuoja skyles ir pusei dienos paralyžiuoja pusę veido. Bet vis tiek ji nuostabi.
Nuostabus meistrelis sutvarkė malkų sandėliuką! Manau, bent iki Kalėdų bus kuo kūrenti.
Dabar į parduotuvę ir užminkyti pyrago tešlą Pūstų sijonų vakarėliui - kepsim rytoj, čia tokia tešla, kur per naktį turi stovėti. Receptas irgi rytoj.

Spalio 12 dienos darbai

Žvėrys tie menininkai. Amžinai tas pats: antradieniui reikia išverstų tekstų, šiaip ne taip išprašai pažadėti, kad atsiųs penktadienį, tik kas iš to - vis tiek neatsiunčia. Atsiunčia pirmadienį popiet, bet reikia vis tiek antradieniui.
Čia vienas konkretus pavyzdys, bet šiaip jau visiškai standartinis. Manau, nesugebėjimas planuoti savo ir kitų žmonių laiką yra viena iš didžiųjų kultūros vadybos problemų - kažkaip, pvz., versle tokių bajerių daug rečiau pasitaiko.
Apie ką aš čia? Nagi apie dienos darbus: vien degantys menininkų projektai. NEU/NOW festivalis, Dekalogas-Dialogas. Festivalių metas :) Pavargau nuo skubių ir - pripažinkime - idėjinių, bet nuobodžių darbų. Einu pabaigti šio mėnesio NG dozės.

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

Pliusas: esama fabulos, nors ir silpnos. Na, o dabar jau prie minusų:
Pirma. Gerbiami ponai rašytojai, literatai ir intelektualai, kurie fantastiką laiko menkaverčiu komerciniu šlamštu, bent tol, kol patys neužsinori jos rašyti, dėmesio: fantastika nėra "sraigtaplanai", "aeroforsai" ir "megapoliai". Fantastika yra pasaulio sąrangos taisyklių keitimas, minties eksperimentas, kas būtų, jeigu būtų, o ne haute couture drabužis senoms nuvalkiotoms idėjoms. Taigi, jei tamstos pasaulyje į "anachronizmų žodyną" įtrauktas "džiaugsmas" ir "juokas", tai kaip gali būti ten neįtrauktas DIENORAŠTIS? Ir apskritai, iš kur toks veikėjų sentimentalumas, kad tiesiogine prasme einama iš proto dėl meilės? WTF??? Ir jei žmogus, visą gyvenimą buvęs aklas, nežino žodžio "debesis", tai jei pasakojama iš jo žiūros taško, negalima rašyti, kad mergina vilki "lengva kaip debesėlis suknele". Ypač jeigu kitame puslapyje ta pati mergina vaikiną moko žodžio "debesis". Nu akivaizdus lepsusas, nors tu ką. Akivaizdus neįsigilinimas ir nepagarba savo atbulom rankom suręstam pasauliui.
Antra, nagi visiškai nieko naujo šioje knygoje nėra. Iš pradžių atrodo - nuo Orwello nusirašyta, paskui supranti, kad nė tiek nesugebėta: visai neišlaikyta tokia įtampos ir siaubo atmosfera. Vien sentimentalūs pezalai apie laimę ir tiesą, banaliai tiesmuka "praregėjimo" metafora, kažkokie paistalai apie laisvę. Ypač užknisa a) pseudofilosofinių pseoduveikalų intarpai - reikėjo parašyt pamokslą į "Litmenį", ar ką, jeigu jau taip maga pamokslaut; b) nežinia kokie nežinia kodėl "draudžiami" eilėraščiai" - siūlau kitą kartą eilėraščius dėti į eilėraščių knygą, pamokslus - į pamokslų, o romaną palikti tokį menkutį, koks jis yra, gerai? Nes čia ne kokia nors išradinga struktūra, o tik košė. Informacija tuose intarpuose - visiškas perteklius.
Trečia - knygos kalba. Iš pradžių maniau - užvažiuosiu redaktoriui. Dabar galvoju, gal jis, vargšelis, padarė, ką galėjo. Na, liko ten tokių nesunkiai suredaguojamų šiukšlių, bet kadangi nežinau, kiek jų buvo, tai sunku pasakyti - gal tikrai akys nebeveikė, jas rankiodamos. Tačiau kadangi nesunkiai sutvarkoma, ši problema dar palyginti nedidelė. Yra dvi didesnės. Pirma, autorius rašo ne savo gimtąją kalba, ir tai AIŠKIAI JUSTI. Jei norite čia man priminti Nabokovą, nevarkite, ir pati prisimenu. Skirtumas toks, kad Nabokovas visom kalbom rašo gerai. Nežinau, kaip Melnikas rašo gimtąja kalba, bet lietuviškai jis rašo blogai. Nešvariai, nedailiai, tekstas priterštas ne tiek akivaizdžiais rusicizmais, kiek įkyriais rusiškais manierizmais, konstrukcijomis, gramatika. Netvarka - jokios semantinės motyvacijos tam nėra. Antra, kalba šioje knygoje tiesiog banali. Dialogai kaip iš lietuviškų filmų: joks gyvas žmogus niekada šitaip nekalba. Ir todėl dar labiau dirbtina atrodo ir fabula, ir personažai, ir visa knyga. Blogai, blogai, blogai. Verčiau skaityti Orwello originalą, tikrai gražų cyberpunką ar, jei būtinai norisi lietuviškos fantastikos - kažkodėl niekam nenominuotą puikią knygą.

Nobelis Obamai???

Nei aš pirma, nei aš paskutinę apie tai rašau, bet tai yra GAIDYS!!! Negalima šitaip. Aš daugiau nebetikiu Nobelio taikos premija.

Spalio 9 dienos darbai

Nuėjau pas daktarą - ir nesupjaustė! Sakė nebereikia :D
Tai truputį pablūdijau po miestą ta proga, nusipirkau kelias smulkmenas kitos savaitės "Pūstų sijonų vakarėliui" (TBA) - kur gaut kaspinų? Na, bantų, tokių tikrų, didelių?
Paskui - prie darbo: visa diena NG. Apie tolimas planetas, Kinijos engiamą uigūrų tautelę ir dar mažas - apie (cha, cha, ką gi daugiau) pasaulinį atšilimą. Rytojui liko pora "uodegėlių".
O vakar taip puikiai viską apie disertaciją supratau. Jau pradėsiu rimtai skaityt ir rašyt.
Baigiu perskaityt "Tolimą erdvę". Parašysiu, kai pabaigsiu, bet - ne, nebalsuokit už ją.

Spalio 8 dienos darbai

Verčiu straipsnį "National Geographic", gruodžio numeriui: šiandien - apie į Žemę panašias planetas, o rytoj - apie kažkokią tautelę, dar neįsigilinau.
Verčiau Kultūros ministro sveikinimo kalbą IETM Vilniaus susitikimo atidaryme. Neįtikėtina, bet jis (beveik) nenusišnekėjo.
Dabar dar važiuoju į (slaptą) susitikimą dėl disertacijos. (Slaptą todėl, kad dar neįstojau į doktorantūrą. Bet mano disertacija bus labai įdomi.)

Šių metų Nobelio literatūros premija - Hertai Mueller

Ką tik paskelbta, kad šių metų Nobelio literatūros premija paskirta Hertai Mueller, Rumunijos vokietei, pabėgusiai iš Tėvynės nuo komunistinės diktatūros persekiojimo ir tai ne sykį aprašiusiai savo knygose. Prisipažįstu, nesu skaičiusi jos kūrinių, bet džiaugiuosi, kad išgirstamas Rytų nuskriaustųjų balsas.
O juk šiemet taip jau žadėjo Nobelį amerikonui...

Metų knygos rinkimai

Perskaičiau, kad jau prasidėjo!
Esu labai didelė šitos akcijos gerbėja - trūkumų ji turi, bet pati idėja tikrai labai gera ir reikalinga. O kadangi taip labai už ją sergu, tai pati, žinoma, jau nubėgau ir nubalsavau, nes puikiai žinau, kokia yra geriausia šių metų lietuviška knyga, tačiau vis tiek noriu prisidėti. Pasižadu perskaityti ir aprašyti čia visas penkias suaugusiųjų kategorijos knygas. Pati geriausia jau aprašyta, liko dar keturios:
Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"
Sigitas Parulskis "Murmanti siena"
Paulina Pukytė "Netikras zuikis"
Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai"

Spalio 6 ir 7 dienos darbai

Pabaigiau knygą, pabaigiau knygą!
Todėl vakar nieko ir neparašiau. Ir todėl šiandien - beveik nedarbo diena: pilates, paskui - į leidyklą priduoti knygos, tada - namo, gal prisėsiu parengti "Priedo" t. Saulaičio knygelei, o tada - vakarienė sesytei po vėlyvų paskaitų: Polinezijos troškinys. Smulkiai supjaustyti vištienos krūtinėlę, gausiai apšlakstyti sojos padažu ir bent kelias valandas (geriausia - per naktį) pamarinuoti. Tada - lašiukas alyvuogių aliejaus į keptuvę, kepam mėsytę, kol, na, iškepa, tada - skardinė konservuotų ananasų (tik pjaustytų kubeliais, o ne žiedais), tik sirupą išpilti atskirai, barstom prieskonius, kokie tik šauna į galvą (tinka karis, aš labai mėgstu priberti ir kokosų drožlių; nepadauginti druskos - sūrumo jau nuo sojos pakanka), pabaigoje užpilam kokosų pienu (iš akies, kiek norisi to skystimo, tiek ir pilti), pakaitinam, kol pradeda burbuliuoti, ir viskas. Skanu su ryžiais. Visos proporcijos - iš akies :)

Spalio 5 dienos darbai

Vėl pilates - šįsyk su kamuoliais! Labai linksmai pagriuvinėjome.
Ir prie knygos. Tikiuosi rytoj pabaigti.
Dar - nauji "National Geographic" tekstai, kažkoks menininkų projektėlis - matyt, kitai savaitei.
Smagiai įsidiskutavau Tomo Vilucko bloge apie krikščionybę ir budizmą, njūeidžą ir Rytus. Nesveika, reikia su gyvais žmonėm kalbėtis.

Šv. Pranciškus Asyžietis

Vakar buvo Šv. Pranciškaus - turbūt gražiausios krikščioniškos giesmės autoriaus ir gyvūnų globėjo diena. Amerikos katalikai ta proga truputį nuprotėja ir susiveda į bažnyčią ne tik šuniukus ir kačiukus, bet ir avis ir ožkas. Man, tiesą sakant, visai graži tokia pusiau pagoniška Šv. Pranciškaus krikščionybė. Bet nenorintiems nuprotėti galbūt vis tiek tinkama diena pasiieškoti naujo draugo - mes su Gama ligi šiol viena kita neatsidžiaugiam.

Mažos krautuvėlės

Mažos krautuvėlės man labai patinka. O šiandien užtikau net dvi naujas:
Pirmoji - "Rojaus sodas", gretimoje gatvėje, arčiau už artimiausią "Ikiuką". Lietuviški IR ekologiški vaisiai, daržovės, duona, pienas, mėsa, medus, uogienės. Kaip turguje, tik dar priedo gražu ir jauku. Kainuoja (tyčia patikrinau) labai panašiai, kaip artimiausiame "Ikiuke", todėl nėra bjauraus jausmo, kad tenka padengti "eko" marketingo išlaidas. Nujaučiu, kad dažnai lankysiuosi.
Antroji - tiesiai po mano butu, Pylimo g. nauja mezgimo siūlų krautuvėlė. Irgi lankysiuosi - juk kaip tik mezgimo sezonas prasideda. Be to, ten dar yra bibliotekėlė, kur galima pavartyti DIDŽIUUUUULĘ krūvą žurnalų ir knygų ir paieškoti idėjų, iškarpų, raštų. Galvoju, reikės simpatiškai krautuvėlės šeimininkei užnešti dovanų šitą knygą ir pasiūlyti nusikopijuoti idėją. Mielai kokį vakarą per savaitę pasėdėčiau ir pamegzčiau kartu su kitais žmonėmis, nes sėdėti ir megzti vienai namie labai liūdna.
Ir šeštadieniais aš teoriškai nedirbu, bet knyga nebaigta, einu dar skyrelio kito išverst.

Spalio 2 dienos darbai

Rytą buvau baseine, nėra geresnio būdo pradėti dieną.
Tada nuėjau pas daktarą. Trys geros naujienos ir viena bloga:
1. Nesupjaustė!
2. Daktaras mmmm.... koks gražutis, ir dar mandagus ir draugiškas.
3. Pas jį vėl eisiu kitą penktadienį.
4. O tada jau tikrai supjaustys...
Na, gerai dar ir tai, kad kitą penktadienį jau nebegulės "deganti" nebaigta knyga, tai bus galima be sąžinės graužimo sveikti, zyzti ir priimti lepinimo paslaugas iš visų aplinkinių.
Visą dieną skambina kažkas iš "Menų spaustuvės", bet kai perskambinu, pasirodo, kad ten bendras telefonas, ir atsiliepusysis nežino, kas ir dėl ko manęs ieškojo. Ir aš nežinau - dėl šimto dalykų gali ieškot: "Dekalogo-Dialogo" titrų, vertimo žodžiu "Sirenų" klube, arba dėl kokio nors teatrinio darbelio, apie kurį aš dar nieko nežinau.
Dar aptvarkyti malkų sandėliuko ir parnešti malkų, o tada marš prie knygos.

Spalio 1 dienos darbai

Vėl išdurnėjo mano protiniai dantys - kariauju su jais jau gal dešimt metų. Nuėjau pas daktarę, padarė kažką, kad neskaudėtų, rytoj žada pjaustyti.
Kad jau taip buvo savęs gaila, užėjau į United Colors of Benetton, ir mane ištiko nedidelis "shopping spree", nes per tokią darganą neįmanoma atsispirti tokiems megztukams.
Ir dar - pirmą kartą šį rudenį užkūriau pečiuką. Ir šilta, ir romantiška. Labai tinka prie pečiuko skonio arbatytės.
Ir prie knygos šiek tiek. Jeigu rytoj nesupjaustys iki visiško invalidumo, manau, savaitgalį pabaigsiu.

Rugsėjo 30 dienos darbai

Nuėjau į pilates treniruotę (jei kas nors labai tyčiojasi, sakau, kad lankau dėl nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio paskaudusio stuburo, bet iš tikrųjų man ten labai patinka), o iškart po jos paskambino iš mylimiausios leidyklos ir pranešė, kad išėjo nauja mano knyga! Versta su didele meile, todėl su džiaugsmu pasitinkama.
Užėjusi į leidyklą, dar aptariau smagiausią dabartinį savo darbelį. Sudarinėju kun. Antano Saulaičio, SJ knygelę iš jo atsakymų į vaikų klausimus žurnale "Bitutė". Ir juokinga, ir miela, ir gera. Manau, knygutė bus smagi - turėtų išeiti šv. Kalėdoms.
Taigi po poros valandų leidykloje - vėlyvi pietūs, ir tik dabar vėl prie stalo ir prie knygos. Dar neprarandu vilties šią savaitę jos pabaigti.

Šv. Jeronimas

Šiandien Šv. Jeronimo - vertėjų globėjo - diena. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ta proga rengia šventę ir teikia Šv. Jeronimo premiją.
O kas tingi vaikščioti į visokius baliukus, tyliai kalba poterėlius už visus, kurie padeda žmonėms susikalbėti ir po Babelio bokšto...

Rugsėjo 29 dienos darbai

Pabaigiau vakarykščio projekto "uodegėlę".
Per pietus (netyčia) susitikau Vidą Bareikį kartu su scenos partnere Indre Lencevičiūte. Kaip tik rengiu titrus naujam jų spektakliui "Vakaras su knyga", kuris bus rodomas spalio mėnesį "Menų spaustuvės" Kišeninėje salėje. Papasakojo spektaklio sumanymą - pagal M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą", man labai patiko. Ir žadėjo atsiųsti tekstą, o vis neatsiunčia...
O šiaip - verčiu knygą, kurią šią savaitę noriu pabaigti: P. C. Cast ir Kristin Cast "Išduotoji". Tai - antroji knyga iš "Nakties namų" serijos, pirmoji - "Pažymėtoji" jau išversta, turėtų greitai pasirodyti. O paskui versiu trečią.
Tai - knygos paauglėms mergaitėms apie vampyrų gimnaziją. Žinau, nesąmonė. Kodėl verčiu tokias knygas?
a) Pirmą šių metų pusmetį prisiverčiau tiek rimtų dalykų, kad labai smagu pasižaisti;
b) Svarbiausia krizės pamoka - nespjauti ir nežiūrėti iš aukšto į jokį darbą;
c) Manau, kad LABAI SVARBU tokias - nerimtas, nerimtam skaitytojui skirtas - knygas išversti labai gerai. Nes tas skaitytojas dar nemoka įvertinti vertimų kokybės, todėl jį reikia aklai pratinti tik prie pačios geriausios - kad paskui būtų išrankesnis ir mus visus verstų pasitempti.

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

"Silva rerum" perskaičiau pavėluotai - pasidarė labai įdomu, apie ką visi (pvz ir pvz) kalba. Ir žinot ką, mano išvada - yra bent vienas geras lietuviškas romanas. Būtent "geras", o ne "meniškas" ar "kerintis", nors tuo pačiu ir ne "nuostabus".
Kristiną Sabaliauskaitę pastebėjau seniai, kaip apžvalgininkę, kuri moka rašyti. Aš ne visada sutinku su jos mintimis ir, atvirai kalbant, kartais ji man atrodo snobė ir pamaiva, tačiau ji moka rašyti - sukalti sakinį, išreikšti mintį, palaikyti stilių. Šito Lietuvoje, mano nuomone, labai trūksta.
O "Silva rerum" užpildo nemažai lietuvių literatūros spragų: tvirta ir aiški siužeto kompozicija (užuomazga, kulminacija, atomazga ir išrišimas - kaip gimnazijoje mokė), stilinga kalba - būtent stilinga, nes turinti stilių ir jį išlaikanti, o ne vien rašanti, kaip išeina. Siužetas man svarbiausia. Lietuvoje niekas nesugeba parašyti romano, kuris nebūtų vien ilgas eilėraštis proza. O štai čia turime veikėjus, konfliktus ir įvykius, aiškiai sekančius vieni po kitų. Rasčiau priekabių: man atrodė, kad tą didžiąją intrigą su šikinyke pakavota dėžele buvo galima ir labiau išplėtoti; kita vertus, išrišta ji taip pat labai žaviai ir žaismingai. Smagi žaismė su paauglės troškimu tapti šventąja - graži, tikroviška, bet ne išjuokianti, o tik meiliai pašiepianti. Maloniai netikėtas požiūris į religiją: dažniausiai ji laikoma arba kažkokia konspiracija, manipuliacija, viso blogio šaltiniu, arba, priešingai, apytuščiais dvasingais pakliedėjimais - o čia taip taikliai pagauta jos vieta kultūroje ir visuomenėje. (Tik kažkaip abejoju, ar per Kūčių vakarienę katalikai bajorai galėjo gerti vyną - alkoholis per pasninką draudžiamas, jei jau aprašinėjama puota vien iš žuvies, tai ir alkoholio galėjo nebūti... Nors galbūt autorė tuo ir pasidomėjusi, gal tai aš klystu.)
Nėra ši knyga koks nors šedevras. Istorijos vaizdavimas amžininko akimis - irgi jau išbandytas, man mintyse iškart iškilo Ronano Bennetto "Tretieji sąmyšio metai"; ir apskritai pasauliniu lygiu žiūrint, na, normali knyga, ne stebuklas. Tačiau manau, kad kaip tik "normalių knygų" labiausiai ir trūksta lietuvių literatūroje - normalaus literatūros amato, o ne vien didžiai poetiškų meno šedevrų. Už tai ir bravo, visi rašytojai imkit pavyzdį.

Spaudos apžvalga

Aurelijus Katkevičius rašo, kad... yra idiotas. Bet nėra. Kaip pašnabždom išsiduoda, p. Katkevičius atsako šitam veikėjui, ir bent jau aš būčiau jam atsakiusi maždaug lygiai šitaip. Na, galbūt nedrįsčiau užvažiuoti su tokiu argumentum ad hominem apie meilę, tačiau esmė tokia pat: jeigu tau taip jau viskas š..., tai [p. Katkevičius siūlo pasiieškoti šakos, o aš sakyčiau - ] šok nuo Žaliojo tilto vėlyvą penktadienio vakarą. Facebooke draugai graudžiai, bet pritariamai lingavo galvom, o aš (kaip dažnai pasitaiko) nenorėjau veltis su jais į diskusiją, bet dabar labai džiaugiuosi, kad ne viena taip galvoju.

Rugsėjo 28 dienos darbai

Man toks piktas sinusitas, kai smegenys atrodo kaip į vatą suvynioti, bet negali skųstis, kad sergi, nes temperatūros tai nėra. Todėl dirbau, bet mažai: išverčiau projekto aprašymą teatrui "Utopia", ketinama prašyti Europos komisijos paramos. Projekto esmė - tarptautiniai teatro studentų mainai. Idėja, manau, nebloga (beje, spalio pabaigoje Vilniuje bus rodoma kažkas panašaus, vadinsis "Dekalogas-Dialogas", ieškokite info ir eikite pasižiūrėti). Blogas - LABAI LABAI LABAI blogas - yra šitas "projekto žanras": putų plakimas tuščioje vietoje. Ir visai niekam ten nereikalingi tie visi filosofavimai apie seksualinę tapatybę ir neatsimenu, ką dar. Ir nei projekto autorės iš tikrųjų kompetetingos tokius filosofavimus dėstyti, nei juos paskui projekto vertintojams įdomu skaityti. Absurdiški reikalavimai. Kita vertus, tas, kas sugalvos, kaip parengti "subalansuotus" reikalavimus projektui - tokius, kurie leistų atsiskleisti, bet nereikalautų nesąmonių - būtų vertas kokios nors didelės premijos. Aš tikriausiai balsuočiau už pagrindinę bazinę informaciją, laisvą formą ir labai rimtus ir protingus vertintojus, kurie "nekibtų" ant kiekvieno "buzzwordo" (na, žinote: "Europa", "bendradarbiavimas", "kultūrų dialogas" ir t.t.). Tuomet premija tam, kas sugalvos, kaip atrinkti rimtus ir protingus vertintojus. Ir taip be galo. Bet "projekto žanras" vis tiek blogas.

Trumpas pasiaiškinimas

Kai žmonės (ir vien iš geriausių norų, patikėkit) mane vadina darboholike, aš įtariu, kad jie a) nesupranta, koks be galo įdomus ir "vežantis" yra mano darbas - ar darbai, nes tikriausiai kad neišeitų viso to laikyti vienu darbu; ir b) nesupranta, kad "laisvo paukščio" (plg. "freelance") gyvenimas yra toks, kad gali pirmadienį atsikelti aštuntą, pusryčiauti iki devynių, užsitepti plaukų kaukę (medus, citrinos sultys, kiaušinio trynys, alyvuogių aliejus, brendis; laikyti mažiausiai valandą, galima ir pusę dienos), panagrinėti blogo rašymo galimybes, paskaityti laikraščius, pusę vienuolikos pasidaryti kūno šveitiklį (cukrus, alyvuogių aliejus, eterinis aliejus) ir lįsti į dušą, paskui dar užsitepti veido kaukę (deja, šita ne naminė) ir tik tada, laukdama, kol išdžius plaukai, parašius pirmąjį naujojo blogo įrašą, išvesti šunį ir eiti dirbti. Tuomet juk normalu padirbėti iki septintos ar aštuntos vakaro. Na, ir ne tik tai. Tai tam ir blogas - kad būtų lengviau įsivaizduoti.
Einu išvesti šuns ir dirbti.