" - Tu visą laiką tai mėgdavai.
- Ką?
- Viską apdergti." (p. 277)
Tai dabar galėčiau švystelėti, kad Parulskis, kaip vaikystėje šaipydavomės, "ant savęs pasisakė", dar pridurti, kad šįsyk jis "apdergė" XX a. Lietuvos istoriją, ir tuo baigti - šmaikščiai, įžūliai, mažumėlę užgauliai ir lakoniškai, kaip pats Parulskis.
Tačiau vieną sykį
jau rašiau apie Parulskį ir po to pajutau, kad tai - jautri tema, o su jautriomis temomis ir elgtis reikia atitinkamai. Todėl parašysiu išsamiau.
Žinote, kaip būna kitą rytą po "ploto" - kas kur sugriuvę miega sunkiu pagirių miegu, visur tvyro kvapas vakar išlaistyto alaus, cigarečių, kurios iš pradžių sąžiningai rūkytos balkone, o paskui, kai visiems pasidarė "dzin", ir namuose, grindys pritryptos batais, primėtytos nuorūkų, pribarstytos pelenų, kai kur lipnios nuo išlaistyto kažko - gal alaus, gal ko nors stipresnio, o gal net šlapimo, kai kažkas pasiklydo ir per girtą rūką neberado tualeto, kažkur privemta, nes per didelė eilė laukė prie porcelianinio dievo altoriaus, voliojasi buteliai, mėtosi drabužiai, o žiūrėk, netyčia ir paslysti ant panaudoto prezervatyvo... Štai taip aš jaučiuosi, skaitydama Parulskį.
Kai kas sakytų, kad tai, jog knyga "smirda" kuo nors daugiau, negu spaustuvės dažais, yra jos privalumas. O aš manau, kad ne. Manau, kad "nesmirdinčios" knygos apskritai nėra literatūra. Paveikumas, įtaigumas - ne taip svarbu, per kurį iš penkių pojūčių, ar per jokį, tiesiog per mintis ir idėjas - yra būtina literatūros sąlyga, o ne "pliusas". Geros literatūros klausimas yra, ko siekiama ir ko pasiekiama tokiu jos poveikiu. Kartais tas poveikis būna tiesiog malonus, tuomet teikia atvangos, džiaugsmo, skaitymo malonumo. Kartais jis pamokomas, kai knygos ne tiek moralu, kiek pavyzdžiu padeda susivokti savo gyvenime. Kartais, beje, pamokomas ar kitaip prasmingas gali būti ir labai nemalonus poveikis -
tikrai dėl to nesiginčiju. Kartais,
kaip man mėgino priminti anoniminis komentatorius, yra ir autoreflektyvus menas, apmąstantis vien pats save - man jis ne visai suprantamas, tiesiog nežinau, kodėl turėčiau juo domėtis, tačiau jis gali būti gražus ar malonus, na, kaip gėlytė ant stalo, lyg ir nieko nedaranti, nebent nuotaiką pataisanti.
Tik štai Parulskio kūryba man atrodo veikianti nemaloniai, bet nieko daugiau nesiekianti, kaip tik nemaloniai paveikti. Būtų baisiai nekorektiška viešai, bet už akių imtis kokios nors - be to ir visiškai neprofesionalios - nepažįstamo žmogaus psichoanalizės, todėl tikrai nenagrinėsiu, kodėl Parulskis taip rašo. Man daug labiau rūpi, kaip rašiau ir ankstesniame tekste, kodėl taip daug kas jį skaito ir už ką jį vertina. Ką reiškia tai, kad štai tokios knygos Lietuvoje renkamos populiariausiomis? Man labai baisu pagalvoti, kad esame, supaprastintai tariant, mazochistų tauta. Smulkiai tai jau mėginau paaiškinti. Čia pateiksiu dar pusantros išlygos.
Manau - nujaučiu, išprotauju, o ne žinau - kad bent dalis Parulskio populiarumo yra tai, kad visuomenėje visada privalo būti "kultinis rašytojas", tokie jau jos dėsniai. "Kultinė rašytoja" buvo amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė, o po jos mirties šis titulas atiteko Parulskiui. Tai reikštų, kad dalis skaitytojų Parulskį vertina "iš inercijos" ar iš "bandos instinkto" - tikiuosi, aišku, tikrai per ilgai užtruktų smulkiai išdėstyti psichologinį to mechanizmą. Ir tai savaime būtų lyg ir normalus, nei geras, nei blogas reiškinys, bet aš tame įžiūriu pavojų. Aklai garbinti bet ką, išskyrus Dievą, yra pavojinga todėl, kad tai, ką skaitome ir kuo mėgaujamės, mus veikia. Tad Parulskio gerbėjai, kurie nesusimąsto, ką iš tikrųjų "gauna" iš jo knygų, pamažu "užsikrečia" jo pesimizmu ir bjaurėjimusi viskuo ir visais. Manau, kad tai nesveika, kad toks požiūris į pasaulį daro žmones nelaimingus, o kai visuomenėje daug nelaimingų žmonių, ir visuomenė nesveika. Neteigiu, kad visas pasaulis - vien gėlytės ir drugeliai, visko jame yra, bet "visko" reiškia ir gėrio, grožio, doros, teisingumo; purvas, skausmas ir blogis nėra kokie nors "tikresni" už gerus ir gražius dalykus (kuriuos parulskiškas pasaulio suvokimas lyg ir reikalautų laikyti iliuzijomis). Todėl mane baugina Parulskio populiarumas.
Jeigu šitas blogas turi skaitytojų ir tie skaitytojai mėgsta Parulskį, tikrai norėčiau sužinoti, kodėl: kaip jo knygos jus įkvepia ar paveikia? Kas jose jums patinka? Gal tikrai tai aš jo nesuprantu, kažką ten pražiopsau? Čia rimtai, man nuoširdžiai įdomu - aš, dievaži,
nesistengiu vien iš principo visiems prieštarauti ir visus piktinti.
Baigdama dar pasakysiu ir gerą dalyką - jis mane tikrai nudžiugino, čia ne vien dėl simetrijos. Tai - dialogas 350-352 knygos puslapiuose apie romano struktūrą kaip snukerį (per ilgas cituoti ištisai). Labai nudžiugau, aptikusi, kad rašytojas apskritai apie tai mąsto: apie siužeto struktūrą ir fabulą (aha, žinau, jau darosi buzzwordas, bet man fabulos problema lietuvių literatūroje atrodo tikrai opi). Praktiškai tai jam, tiesa, ne iki galo pavyko: man labai pritrūko tvirtesnio (t.y., ne vien chronologinio ar šeimyninio, o ir priežastinio) sąryšio tarp skirtingų romano veikėjų kartų: atrodo, kad šalutinės siužetinės linijos ir yra tiesiog pagrindinio veikėjo priešistorė, bet taip ir lieka neaišku, ką jos turi bendro su pagrindinės siužetinės linijos įvykiais. Tačiau tas dialogas man neleidžia visiškai "suvartyti" romano konstrukcijos. Viena kregždė - dar ne pavasaris, bet gal naujas kultinis rašytojas išgyvendins ankstesnės kultinės rašytojos įvestą kultinį romaną be fabulos.