2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Patriotiškai

Gal čia man įspūdžių per daug, gal įžvelgiu tai, ko nėra, bet šįvakar "Ilgumų" koncertas sukrėtė iki širdies gelmių.
Kaip tik šiandien perskaičiau rūstų, neramų tėvelio tekstą (klausykite šeštadienį per "Mažąją studiją") apie balą, kurioje sėdime šią jubiliejinę kovo 11-ąją. Ir negaliu nesutikti, kad ir kaip būtų baisu. O "Ilgumos" viską pataisė.
Mat supratau, kad mūsų užteks. Net jei Tėvynę vėl kas nors parduos, išduos, okupuos, mūsų užteks. Intelektualų ir pseudointelektualų, katalikų ir pagonių užteks tiek, kad Lietuva liktų jei ne žemėlapyje, tai bent londonuose, dublinuose ir čikagose, augsburguose, sidniuose ir sanpauluose - visur mūsų užteks tiek, kad susirinktų vienas pilnas baras padainuoti "Kur aukšti krantai palei Nerį". Ir dar geriau: mes jau turime naujų dainų tam barui, visokių vijų-pinavijų-visą-naktį-kulkom-lija ir dar šiaip, apie batukus ar tų čigoniškų, apie likimą. Ir jau turime naujų knygų ir minčių - Nerijos Putinaitės, mano brolio ar mamos - turime ką svarbiausio, brangiausio, visiškai savo paslėpti kur nors palėpėse ir pamojuoti cenzūrai prieš nosį lyg draudžiama trispalve, ar susikišti į paskubom kraunamo lagamino dugną ir išsivežti per tą legendinį upelį, per pabėgėlių stovyklas, per visą dalią ir nedalią iki ten, kur vėl rasime bent ką nors panašaus į namus. Net jei šie dvidešimtieji nepriklausomos Lietuvos metai (neduokdie - iš kur gi ta pasaulio pabaigos nuojauta) ir vėl pasirodytų buvę paskutiniai, aš šįvakar staiga suvokiau, kad jie nebuvo tušti. Visokie jie buvo, ir šiandienos politika bei visuomenės nuotaikos man taip pat nepatinka. Bet nebuvo veltui. Ir vėl kuriam laikui mūsų užtektų iki kitos Nepriklausomybės (tik davai šįsyk vasarą, gerai?).
Vienu žodžiu, "Ilgumos" mane įkvepia. Visada, o šįkart įkvėpė patriotizmu.

1 komentaras: