Po kryžiumi

Yra toks gražus krikščioniškas paprotys Didįjį penktadienį atsisakyti maisto ar bent pagrindinio dienos valgio, o tam neišleistus pinigus atiduoti tiems, kas maisto stokoja ne tik Didįjį penktadienį. Man tokie papročiai šiaip jau labai patinka, man gražu, kai tikėjimas, religija liepia tiesiai atsigręžti į pasaulį ir gyvenimą, jame, o ne vien dvasinguose filosofavimuose ar sunkiai apsakomuose išgyvenimuose, rasti tikėjimo prasmę ir išraišką. Bet šiandien po kryžiumi (nes būdama sukurta pagal belaikio Dievo paveikslą ir panašumą, ir pati esu belaikė ir stoviu po tuo pačiu Kristaus kryžiumi, nė nežinodama, kad jau du tūkstančiai metų praėjo) atnešu ne vien solidarumą, brolybę su stokojančiais ir tegu ir nedidelę, tegu ir simbolišką auką, nuo kurios kam nors kitam gyventi lengviau. Daug svarbiau už paprastą, fizišką, laikiną ir nebūtiną alkį šiandien aukoju tikrą, niekaip nenusikratomą, niekieno nematomą ir nuo to dar didesnę kančią (o "kančia" skamba taip tauriai, kad net nesinori to žodžio vartoti, baiminantis puikybės).
Aš galiu nevalgyti, bet aš negaliu atsisakyti kvietimo pietų. Aš turiu kalbėtis, susitikti, žiūrėti į akis žmonėms, kuriems visi penktadieniai vienodi. Turiu, nes ir jie šiandien bus atpirkti, nes ir jie yra mano broliai, nes tarp jų ir su jais gyvenu ir privalau gyventi. Nes privalau jų nepapiktinti įkyriomis kalbomis apie tikėjimą, nes privalau nutylėti, iškęsti jei jie, dažniausiai (pripažinkime, iš širdies pripažinkime) blogo nenorėdami, ką nors įžeidžiamo lepteli apie tikėjimą, Dievą ir Bažnyčią, kaip nors pasišaipo ar įskaudina. Mat atpirktas yra ne tik kiekvienas žmogus asmeniškai, atpirktas yra pasaulis, kuris yra daugiau, negu žmonių suma. Atpirktos yra pačios aplinkybės, situacijos, srovės, nuotaikos, nuomonės, reakcijos. Atpirktos - reiškia, be blogio. Reiškia, jų negalima prakeikti ir atsižadėti.
Visur ir visokių yra krikščionių, įvairūs dalykai jiems svarbūs, įvairiomis aplinkybėmis jie gyveno ir gyvena, įvairius darbus dirba ir įvairių tikslų siekia. Visi ir viską šiandien suneša po kryžiumi. Todėl negaliu kalbėti už visus. Kalbu už save.
Kai esi krikščionė iš esmės nekrikščioniškoje, o kartais ir krikščionybei priešiškoje aplinkoje, turi dvi išeitis. Pirmoji - atsiriboti, užsidaryti, bendrauti tik su "savais". Taip būtų lengviau ir saugiau. Tačiau tai nebūtų krikščioniška. Bažnyčia - ta, kur "viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė", o ne kokia nors konkreti institucija ar vieta - iš esmės, iš prigimties yra visiškai atvira. Krikščionio vieta yra VISAME pasaulyje, nes jis VISAS atpirktas ir išganytas. Užsidarymo kelią iš esmės renkasi fundamentalistai; jų agresyvumas ir radikalumas yra tik to užsidarymo pasekmė, o ne kokia nors skiriamoji ypatybė. Ir man fundamentalizmas atrodo pats didžiausias pasaulio blogis.
Čia reikia iškart patikslinti, kad fundamentalizmas būna ne vien krikščioniškas. Daug girdime apie "kreacionistus", absurdiškai trypiančius kojomis ir neigiančius evoliucijos teoriją, protestuojančius (garsiai, triukšmingai, agresyviai, įkyriai) prieš bet ką, kas bent per plauką nukrypsta nuo jų pasirinktos uždaros minties erdvės. Žinome ir islamo fundamentalistus, iš esmės žudikus ir teroristus, žmonių engėjus. Yra fundamentalistai žydai ortodoksai, aklai įsikibę Įstatymo raidės. Man gana fundamentalistinis atrodo ir hinduizmas, į kurį apskritai beveik neįmanoma atsiversti, jei nesi gimęs hinduistu, ir kuris visus kitatikius laiko menkesniais už menkiausią savo kastą. Ir nė neminint begalės tikrų tikriausių, pavojingų ir žalingų sektų - joms visoms bendras pasaulio skirstymas į "mūsiškius" ir "blogiečius".
Tačiau tie, kas užsispyrę, atkakliai neigia Dievo buvimą, kas išjuokia tikinčiuosius ir nekenčia "organizuotos religijos", iš tikrųjų elgiasi tokioje pat fundamentalistinėje dvasioje. Mokslas negali ne tik įrodyti Dievo buvimo, bet ir jo paneigti (apie tai yra išsamus skyrius Francis S. Collinso knygoje "Dievo kalba", tai į smulkmenas nesileisiu), o atsisakymas net apsvarstyti kitokius, ne vien griežtai pozityvistinius argumentus yra lygiai tas pats fundamentalistinis uždarumas.
Ir visi fundamentalistai taip pat yra atpirkti. Todėl nė vieno negalima atstumti, nuo nė vieno negalima užsidaryti. Ir lieka tik antroji, tikrosios krikščionybės išeitis: visus mylėti kaip brolius.
Aš niekada nesimeldžiu, kad mano draugai ar aplinkiniai atsiverstų. Manau, kad tokia malda iš esmės būtų egoistiška: tai MAN būtų lengviau savo aplinkoje neturėti tų įtampų, pažiūrų skirtumų ir net konfliktų ir nuoskaudų. Manau, kad suaugusio žmogaus atsivertimas įmanomas tik Dievo valia, kad nei atskiri žmonės, nei pati Bažnyčia negali jo kaip nors prisivilioti, patraukti, įtikinti ar užkrėsti (ir todėl, jei Dievas duos kada turėti vaikų, dantim ir nagais kovosiu už jų katechezę, net jei kas nors mėgins tam prieštarauti). Ir net mėginimas tai padaryti jau būtų fundamentalizmas: jame glūdėtų įsivaizdavimas, kad pasaulis yra kažkaip padalytas į "savus" ir "anuos", ir kad reikia kažkaip prisitraukti žmones "į savo pusę". Ne. Pasaulis, su visa savo pažiūrų įvairove, su visais konfliktais, nuoskaudomis ir nesantaikomis, šiandien yra atpirktas. Ir krikščioniška yra gyventi jame kaip atpirktame: nebijant, nesislepiant, nesitikint blogo. Neužsidarant nuo nieko, nes viskas sava.
Ir šiandien po kryžiumi (rašau "kryžių" mažąja raide, kad nenuskambėtų per daug pretenzingai, ne kokį didį "mūsiškių" simbolį turiu galvoje, o tik du pagalius, kankinimo įrankį) nešu visas nuoskaudas, nerimą, baimę, įtampą ir nesutarimus. Ir tik vieno, Viešpatie, prašau: apsaugok mane nuo fundamentalizmo. Ir dar - padaryk, kad Didžiojo penktadienio pamaldos neužsitęstų, ir spėčiau po jų į sporto klubą. Tu žinai, kodėl.