2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:
"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,
10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.
Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.

8 komentarai:

  1. Atsiprašau, bet niekaip nesuprantu to stipraus noro turėt teisę prieš savo asmenvardį prirašyti dr. Darbo kokybė ir jo parašymo aplinkybės (ar tai disertacija, ar ne), mano įsitikinimu, labai mažai susiję. Kiek tų beviltiškų, vos vos apgintų disertacijų (esu skaitęs). Rašykit, baikit, paskelbkit - ir, jei tai bus vertas dėmesio darbas, tikiu, bus pastebėtas ir įvertintas. Išties tikiu.
    P.S. Mačiau jus, laukiančias II aukšte.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nereikia mūsų taip menkinti - noras nėra tiesiog turėti "dr." prieš pavardę. Yra daugybė priežasčių parašyti disertaciją, o ne šiaip darbą. Sutinku, kad visaip pasitaiko, ir pati žinau visokių pavyzdžių. Bet mūsų (mano) noras yra, pirma, parašyti rimtą darbą ir sulaukti ne šiaip sau kokio pastebėjimo, o atlaikyti griežtą, tvarkingą, visuotinai pripažintą įvertinimą. Antra, rimtam darbui parašyti priežiūra iš šalies niekada nekenkia. Trečia, "dr. prieš pavardę" rodo, kad žmogus turi ne vien tuščių ambicijų, bet ir atkaklumo bei "parako" iš tikrųjų įgyvendinti savo užmojus. Ketvirta, "dr." yra ne šiaip sau "dr.", o mokslinis laipsnis, ženklas, kad priklausai akademinei bendruomenei. Rimtų bendruomenių rimti ženklai už dyką nedalinami. O svarbiausia, nematau jokio reikalo būti "partizane" ir rašyti disertacijos vertą darbą kokiu nors kitu pavidalu. Kodėl turėčiau? Kodėl reikėtų vengti tų "dr."?
    Nereikia mūsų menkinti. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Vėl tenka pradėt: atsiprašau, ginkdie nenorėjau nei Jūsų, nei nieko menkinti. Na kam taip griežtai reaguot? Tiesiog mano tokia nuostata. O akademinės bendruomenės, priverstos gyvent pagal iš viršaus nuleidžiamus reglamentus, gyvenimas ne tik jau ir šviesus. Kai tenka daryt tai, ką reikia, nors nematai to darbo prasmės, o ne tai, ką nori, – nieko džiugaus.
    Ką gi, tenka pasirašyt: partizanas, šioks toks.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Griežtai reaguoju tik todėl, kad turiu labai daug idealizmo ir sąmoningai jį branginu. Akademinę bendruomenę matau ne tik tokią, kokia ji yra, bet ir tokią, kokia ji turėtų būti. Skirtumą puikiai suvokiu, bet jei niekas nesiims jo mažinti, savaime jis tikrai nesumažės, o aš galbūt ir negaliu visko pasaulyje sutvarkyti, bet tiek, kiek galiu tikrai sutvarkysiu (or die trying). Kol kas disertacija - tokia, kokią dabar ją sumaniau - yra tikrai tai, ką noriu daryti ir kas man atrodo labai prasminga. Kitu atveju tikrai jos nesiimčiau, nebent matyčiau prasmę pasitarnauti kokiam kitam svarbiam tikslui.
    Labai romantiškai skamba. Bet negali visi būti partizanai. Kažkas turi sudaryti ir reguliariąją armiją - ir geriau jau aš negu visų tų beviltiškų disertacijų autoriai, ane?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Galbūt, galbūt, galbūt. Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
  6. Nemanau, kad tai, jog apgynus disertaciją atsiranda santrumpa dr., yra priežastis nebandyti. Bandyti reikia ne dėl "dr." ar galimybės būti kažkieno pastebėtai(-am), bet dėl paties savęs. Vienintelio. Nepakartojamo. Turinčio vienatinę dovaną - savo Gyvenimą.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Labas, Gabriele,
    visu 100 procentų Tave palaikau ir suprantu.
    Pati rašau disertaciją LLTI. Tokią tekstologinę. Mano laikas jau visiškai senka. Deja, vis dar atliekami genetiniai tyrimai...
    Mano baigtis aiški: vadovas parašys atsisakymo vadovauti laišką (oi, kaip siužetai kartojasi, net juokas ima:). Arba pati būsiu priversta nutraukti doktorantūros sutartį. Bet tai - tik ironiškos gyvenimo grimasos.
    Jei mano tema nebūtų man pačiai labai svarbi, tikrai viską metus eičiau bulvių sodinti ar ridikėlių ravėti (kalbu savo dėstytojų citatom). Bet va, jaučiu įsipareigojusi. Smarkiai. Ne formalioms datoms. Bet ''mirusiesiems'', kurie mano sąmonėje yra labai gyvi. Tai - prof. Algis Samulionis ir redaktorius Aleksandras Žirgulys. Rašau disertaciją ne ''laipsniui'', bet tų žmonių atminimui, t. y. atlieku ''testamentinę'' misiją. Bent jau taip sau viską aiškinuosi. Ir formaliai nutrūkęs rašymas (išmetimo atveju dėl ''susipykimo'' su visomis datomis) nebus ''baigtas''. Bet ko ir bet kaip, kad su jomis suspėčiau, tikrai nesiruošiu ''gaminti'', t. y. manęs netenkina ,,meta plepalai'', kurių ir taip nemažai prižerta (o į pačius svarbiausius genetinius klausimus, deja, neatsakyta; pvz., nuo 1945 metų tebėra visiškai neskaitytas ''Dievų miško'' rankraštis...). Rašau iš entuziazmo, iš meilės tiems žmonėms, kurių Institute jau nesusitikau. Bet įvyko stiprus fenomenologinis ''susitikimas'' - ryškus jų patyrimas/išgyvenimas sąmonėje. Kadangi pati gyvenu mokslininkų šeimoje, matau, kad jei disertacija buvo rašyta ''iš reikalo'', ji buvo parašyta ir, deja, ,,numesta'' - laimės neatnešė... Aš - už laimingą ir prasmingą rašymą, nesipykstant nei su savimi, nei su aplinka. Kokybinis rodiklis ir yra ''pasišventėliškos'' misijos rezultatas.
    Entuziastingai stoju į Tavo ''armijos'' gretas. Bet akademinės terpės patariu paieškoti kitur (aš čia ''gyva'', deja, bet tik ''mirusiųjų'' palaikymu...). Nėra čia gyvenimo... Nebent va toks netikėtas blyksnis sąmonėje...

    Nuoširdžiai -

    Neringa

    AtsakytiPanaikinti
  8. P. S. Gabriele, neįstojusi laimėjai gurkšnį gyvenimo - ištisi metai Tavo! Su Tuo ir sveikinu. Kai disertacija tampa gyvenimo būdu... Ir - su šia savivoka...

    neringa

    AtsakytiPanaikinti