Geras žodis Institutui, į kurį aš šiandien neįstojau

Nors apie galimą/būsimą disertaciją šiame bloge esu užsiminusi, visą laiką stengiuosi neminėti per daug su ja susijusių pavardžių ar pavadinimų - labiausiai iš pagarbos žmonėms, kurie galbūt visai nepageidauja būti čia aprašinėjami, o jų atsiklausti ir gauti sutikimo aš tiesiog nedrįstu. Užtat ši tema galbūt atrodo nežinia kodėl paslaptinga. Šiandien turiu progą šį tą papasakoti plačiau.
Aš tikrai šiemet stojau į doktorantūrą, neįstojau, bet ketinu vis tiek imtis darbo (kiek leis labiau "degantys" reikalai) ir pradėti rašyti disertaciją, o visus formalumus iš naujo mėginti susitvarkyti kitais metais. Kol kas nesakysiu nei temos, nei vadovo, nei turinio - juk oficialiai jų ir neturiu. Tik džiaugiuosi turėdama didelį įdomų darbą ir rimtą intelektualinį iššūkį.
Šią vasarą, jei nebūčiau taip skubėjusi į lėktuvą Čikagon, būčiau galėjusi parašyti ką nors labai kandaus apie savąją alma mater. Dabar beveik džiaugiuosi, kad neparašiau, juk nieko iš tikrųjų paveikti negalėčiau.
Užtat visada prisimenu šventą taisyklę: jeigu gali pasakyti ką nors gero - niekada nenutylėk. Todėl ir nenutylėsiu to, kas nutiko šiandien.
Šiandien dalyvavau konkurse į vienintelę doktorantūros vietą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vieta atiteko tam, kas geriau atitinka instituto poreikius, ir negali pykti - juolab, kad tiek daug kuo reikia džiaugtis.
Leiskite papasakoti smulkiai.
LLTI šiemet gavo dvi filologijos krypties doktorantūros vietas, iš kurių, kaip iš anksto buvo paskelbta, viena buvo skirta literatūrai, o kita - folkloristikai.
Jau prieš savaitę, "priduodant popierius", sekretorė nė neketino lakuoti nagų ar plepėti telefonu apie išpardavimus "Maximoje", o mandagiai pasisveikino, tvarkingai priėmė dokumentus, maloniai atsakė į klausimus ir apskritai visu savo elgesiu rodė, kaip Institutui malonu, kad jauni, gabūs ir veiklūs žmonės (o kodėl reikėtų apie juos galvoti kaip nors kitaip, kol geriau nepažįsti?) domisi akademine veikla apskritai ir Institutu konkrečiai.
Dvi dienos prieš konkursą direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai atsiuntė laišką:

"džiaugiamės, kad pateikėte dokumentus LLTI doktorantūros komisijai ir primename, kad priėmimo konkursas vyks rugsėjo 15 d., trečiadienį,

10 val., LLTI Posėdžių salėje (207 kab.)."
Matot? Jie DŽIAUGIASI!!! Ir jiems visai nesunku taip ir pasakyti.

Šiandien komisijos pirmininkė prieš konkurso pradžią pakvietė visas kandidates į Posėdžių salę, kur mandagiai prisistatė pati ir išsamiai pristatė kiekvieną komisijos narį.
Atėjus į pokalbį jau po vieną, vos per porą minučių pajutau, kad čia žmonės visai nėra susirinkę "sutaršyti" kandidatų, kad galėtų tokiu atmetimo principu išsirinkti "stipriausiąjį". Visi komisijos nariai (ar bent tie, kurie apskritai ką nors sakė - dėl tylinčiųjų, suprantama, nieko negaliu pasakyti) aiškiai buvo perskaitę mano mokslinio darbo projektą. Perskaitę, įsigilinę ir supratę, o ne vien permetę akimis. Klausimai buvo taiklūs ir protingi, užduodami, regis, iš nuoširdaus susidomėjimo, o ne vien iš būtinybės pasirodyti aktyviu komisijos nariu (žinoma, nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų, bet komisija bent jau pasistengė sudaryti tokį įspūdį kandidatėms). Tokioje atmosferoje, be abejo, ir atsakyti į juos lengviau - tikrai jautiesi laikoma protingu žmogumi, jei ne visai lygiaverčiu, tai bent jau tikrai vertingu ir įdomiu pokalbio dalyviu, o ne išsišokėle piemene prieš profesorių teismą. Man pačiai patiko, kaip atsakiau. Ir nors tikrai nelaikau savęs kvaila vištele, nesugebančia sakinio suregzti, be orios, mandagios ir malonios komisijos laikysenos būtų buvę daug sunkiau pasirodyti taip, kaip pasirodžiau. Ačiū jiems už tai.
Panašiais įspūdžiais, beje, dalijosi visos kandidatės "už durų". Ir dauguma jų turėjo daug liūdnesnės patirties, kad gebėtų deramai įvertinti tokią "normalią" padėtį. Nors dauguma mūsų neįstojo, nei viena neturėjo pagrindo įsižeisti ar pasijusti pažeminta, ir visos sulaukė paskatinimo ir padrąsinimo dar kartą mėginti stoti kitais metais (būtinai!).
Dabar pati perskaičiau, ką parašiau, ir atrodo - būta čia ko džiaugtis, juk taip ir turėtų vykti priėmimas į doktorantūrą. Bet, matote, jau spėjau įsitikinti, kad ne visada taip vyksta. O kadangi vis tiek esu užkietėjusi idealistė, kuri verčiau suklys, nematydama bjaurios tikrovės, negu patikės ar leisis įtikinama, kad VISA tikrovė bjauri, džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad buvau teisi.

Pratęsiant emigrantų temą

Kaip malonu rasti bendraminčių (parental advisory: aš dar labai mandagiai ir švelniai parašiau...)

Tėvynė ir troleibusas

Jau grįžau ir net spėjau atsigauti nuo jetlago. Išsamių, civilizuotų, cenzūruotų įspūdžių iš Amerikos laukite artimiausio "Naujojo židinio" "Dienoraščio" skiltyje, o kol kas - nepopuliari nuomonė populiariu klausimu.
Žmonės iš šiandieninės Lietuvos išvažiuoja todėl, kad nori išvažiuoti. Bet kokie "nebeištvėrimai" ir "negalėjimai gyventi" yra vien mėginimas nusikratyti atsakomybės. Niekas šiandien Lietuvoje nėra persekiojamas, tremiamas ar išvejamas.
Kodėl žmonės nori išvažiuoti iš Lietuvos? Todėl, kad jie kai ką supainiojo. Tas daiktas, kuris mus pavežėja tiek, kiek mums patogu, ir iš kurio galime išlipti ten, kur mums patogu, tas daiktas, kur galime reikšti pretenzijas dėl tvankumo, šalčio, smirdančio bomžo ant gretimos sėdynės, nemalonaus aptarnavimo ar negražios muzikos, tas daiktas, kur susimokame už bilietą ir turime teisę reikalauti kokybiškų paslaugų, arba nesusimokame už bilietą ir tikimės likti nepagauti, tas daiktas, kuris važiuoja nustatytu maršrutu valdomas nepažįstamo, uždaroje būdelėje sėdinčio žmogaus, vadinasi troleibusas. Tėvynė, gerbiamieji, yra visai kas kita.
Ne veltui kalbama apie meilę Tėvynei. Man irgi kažkaip nejaukus pats pasakymas - lyg banalus, lyg pompastiškas, lyg sovietinis - bet jis labai taiklus. Meilė, kaip žinia, kantri,

meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

(1Kor 13, 4-8)

Man šita citata taip labai patinka todėl, kad meilę mes dažniausiai suvokiame per daug romantiškai: kaip kažkokį svaigulį ir "drugelius pilve". Net amžinas "motinos meilės vaikui" pavyzdys visas kažkoks nerealistiškai pakilus. Meilė - tai visų pirma meilė, pavyzdžiui, seniems, neįgaliems, Alzhaimerio kamuojamiems, šlapimo nelaikantiems tėvams. Meilė yra pasiaukojimas, įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas ir veiklumas - ji aiškiai matoma iš darbų, o ne iš kalbų ar iš jausmų. Be to, meilė yra kas kita negu dėkingumas, mainai, atlygis už paslaugas ir laimė. Ir atlygis už meilę yra tik ji pati - sunkiai įvardijamas, kartais, bet ne visada malonus jausmas. Nieko daugiau - ir kartu daugiausia, ko galime trokšti šiame gyvenime.
Šitaip reikėtų suprasti ir meilę Tėvynei. Tėvynę mylinčiam žmogui gyventi Tėvynėje yra ne mažiau svarbu, negu gauti gerą išsilavinimą, dirbti mėgstamą darbą, uždirbti daug pinigų ar mėgautis šiltesniu klimatu. Kitaip sakant, gyvenimas Tėvynėje arba ne yra svarbus veiksnys, į kurį atsižvelgiama, svarstant darbo pasiūlymus, piršlybas, studijų galimybes ir kitus didelius gyvenimo pasirinkimus.
Galima, žinoma, Tėvynės nemylėti. Galima jos atsisakyti. Galima svarbesniais laikyti kitus dalykus - karjerą, šeimą, akiračio plėtimą, gyvenimo įdomumą ir t.t. Ir tame nėra visiškai nieko blogo. Blogai yra tik meluoti. Sakyti, kad esi kokiu nors būdu "išvytas" iš Tėvynės, kad "nematai joje ateities", kad "nerūpi" savo Tėvynei - kai iš tikrųjų pats savo blaiviu protu ir laisva valia apsisprendei ją palikti. Šiandieninėje Lietuvoje žmonės taip pat ir pasilieka todėl, kad nori joje pasilikti. Aš esu gyvas pavyzdys, kad nemiršta nei iš bado, nei iš nuobodulio.
Todėl aš visiškai nemadingai atsisakau gailėtis "vargšų" emigrantų, juos "gelbėti", "globoti", teikti jiems dvigubą pilietybę, mokėti už juos sveikatos draudimą ar Sodrą ir baimingai aikčioti dėl lietuvių tautai gresiančio išnykimo. Čia reikėtų leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet nemanau, kad tautos išlikimą nulemia aritmetika. Manau, tautos išlikimą, kaip ir viską pasaulyje, lemia idėjos ir įsitikinimai. Graudentis, kad iš Lietuvos išvažiuoja žmonės, kurie nenori čia gyventi, yra tiesiog kvaila: kokia prasmė būtų juos sulaikyti jėga, klasta ar papirkinėjimais? Palinkėkime jiems sėkmės ir nustokime šelpti ir ginti. Eime rūpintis tuo, kas mums patiems svarbu - gal netgi savo Tėvyne.
Visa tai, žinoma, nepaneigia artimo meilės. Nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje esame mes ar mūsų artimas, vis tiek privalome alkaną pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nemokantį pamokyti ir nuliūdusį paguosti. Nežinau, ar kur nors pasaulyje tos artimo meilės daugiau negu pas mus - ne mano darbas ją skaičiuoti ir matuoti, mano darbas - tik dalyti. Bet nesitikėkime - ir nesistenkime - artimo meile (ar maža, asmeniška, ar didele, valstybinio mąsto) kaip nors sulaikyti ar sugrąžinti tuos, kurie nenori gyventi pas mus. Išdrįskime į tų visų "nereikalingųjų" verkšlenimus vieną kartą tiesiai atsakyti: žinoma, kad jūs nereikalingi, o kodėl turėtumėte būti reikalingi? Juk jūs pirmi mus palikot. Blaiviu protu ir laisva valia.
O kiekvienas, kas sako, kad Lietuvoje nėra ateities ir kad ji - bloga šalis, įžeidžia mane asmeniškai, nes šmeižia mano Tėvynę, už kurią aš imuosi atsakomybės. Ir nesvarbu, ar jis priešas, ar tautietis.
Štai kaip viskas paprasta. Lengva? O kas jums kada žadėjo, kad bus lengva?
Ir man jau labai atsibodo ginčytis šita tema.