2011 m. kovo 20 d., sekmadienis

Trečios eilutės taisyklė

"Vaikų linija" skelbia Savaitę be patyčių 2011. Tik dabar, kai aplink vis daugėja (kol kas) svetimų vaikų, suprantu, kad man šita tema yra labai aktuali. Aš patyriau patyčias nuo pirmos dienos mokykloje, truputį palengvėjo, kai perėjau į VJG, universitete vėl retsykiais to pasitaikydavo, o kartais pasitaiko ir dabar - o nuostabiausia, kad tik dabar aš žinau, kaip tai vadinasi. Kai kam nors pasiskųsdavau vaikystėje, man sakydavo: "Nekreipk dėmesio, kuo labiau skaudinsiesi, tuo smagiau bus tave erzinti." Ir niekas niekada manęs negindavo (arba gindavo man nežinant; tikriausiai tėvai kalbėdavosi su mokytojais, tik be manęs; be to, jei tėvai ir rūpinosi, tai pradinių klasių mokytoja - tikrai ne, man dabar atrodo, kad ji patyčias net skatindavo ir pati prie jų prisidėdavo). Visi linkėjo man užsigrūdinti.
(OK, iškart patikslinu: tai sakau be jokios nuoskaudos savo tėvams. Jie buvo ir tebėra geriausi tėvai pasaulyje, o aš, man atrodo, tikrai buvau bent šiek tiek "sunkus vaikas", jie labai dėl manęs stengėsi, rado netikėčiausių mano problemų sprendimų ir išvis, jeigu kada nors turėsiu vaikų, norėčiau juos auginti tokiuose pat namuose, kokiuose užaugau pati. Čia kalbu apie tai, kad prieš dvidešimt metų apskritai niekas neužsiėmė rūpintis patyčiomis mokyklose, nebuvo jokių savaičių be patyčių, vaikų linijų ir apskritai jokios psichologinės pagalbos, ir jau vien tai, žiū, kokią pažangą mūsų gyvenime ir gerovėje rodo. Ir aš jau ant ribos to, kiek noriu ir kiek nenoriu apie save ir savo gyvenimą pasakoti internete, tik manau, kad patyčios yra vienas iš tų retų dalykų, su kuriais kovoti iš tikrųjų padeda kalbėjimas, paprastas konstatavimas, kad patyčios yra patyčios. Ir jeigu kokie nors "Nakties namų" gerbėjai, skaitantys šitą įrašą, patiria patyčias, tegu žino, pirma, kad jie ne patys dėl to kalti, antra, kad būtinai reikia surasti, kam apie tai papasakoti ir kieno užtarimo paprašyti, trečia, kad nepaisant visų patyčių, užaugau sveika ir labai laiminga, taip kad laikykitės, pasaulyje yra daug labai gerų žmonių, ne tik jūsų skriaudėjai.)
"Vaikų linija" rašo, kad tai mitas, kad patyčias patiriantys vaikai iš tikrųjų visai nesustiprėja. Nežinau, aš šiandien jaučiuosi labai sustiprėjus - nors kas ten žino, gal nė nebūčiau "nusilpusi", jei mokykloje nebūtų buvę taip negera. Šiandien man daugiausiai stiprybės, jei tenka dėl ko nors susigrumti, teikia žinojimas, kad esi ne viena, kad turi bendraminčių, kad tavo argumentai rimti, ne vien tavo išsigalvoti, o suvokiami ir kitiems žmonėms. Kitaip sakant, mano vaikystėje patyčios buvo laikomos mano, o ne aplinkos problema. Ir aš pati taip maniau, man neatėjo į galvą, kad tai, ką apie mane sako skriaudėjai (tiesą sakant, nė nebeatsimenu, ką sakydavo, tik, žinoma, nieko gero), gali būti netiesa. Neabejoju, kad paprasčiausiai dėl to, jog buvau labai maža ir daug ko nežinojau apie pasaulį, žmones ir netiesą. Net suaugęs žmogus, pašiepiamas ar kritikuojamas, gali suabejoti savimi ir savo teisumu, o vaikas neabejoja, jis tiki tuo, kas sakoma.
Psichologai ir kiti specialistai daug tiksliau ir išsamiau už mane gali paaiškinti, kas yra patyčios, iš kur jos atsiranda ir kaip su jomis kovoti (ir visiems, turintiems vaikų, primygtinai patariu pasiskaitinėti nurodytąjį puslapį), aš tik norėjau parašyti kelias įžvalgas, kurias padariau visai savarankiškai.
Tai, ką psichologai vadina "patyčių kultūra", paplitusia visoje mūsų visuomenėje, ne tik mokyklose, aš aiškinčiau tuo, kad LABAI DAŽNAI įsivaizduojama, jog žmogus, iš kurio tyčiojamasi, yra pats kaltas: arba jis "prisiprašė" kokiu nors keistu elgesiu arba kalbomis, arba jis "nesupranta juokų" ir įsižeidžia lygioje vietoje. Bet iš tikrųjų viskas daug subtiliau. Subtilybė ta, kad nesama jokios vieningos, objektyvios, aiškiai suvokiamos normos, dėl ko galima įsižeisti, o dėl ko ne. Patyčios nuo draugiškų pašaipų TIK TUO IR SKIRIASI, kad patyčių auka įsiskaudina. Tai ir yra patyčių matas. Ir visai nesvarbu, kad patyčių auka linkusi per greitai įsižeisti arba iš tikrųjų pyksta, liūdi ar blogai jaučiasi dėl ko nors kito, todėl tik ieško priekabių. Žmonėms PRIVALOMA bendrauti neskaudinant vienas kito arba nebendrauti visai.
Aš atradau, kad patyčių išvengti ir nesusipykti labiausiai padeda trečios eilutės taisyklė. Leiskite pailiustruoti:

1pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: Kad išsiskirčiau iš pilkos minios :D
A: :D

Vienas pašiepė, kitas atsikirto, abu nusijuokė, viskas gerai.

2 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Nu ko čia raukaisi, gal tu juokų nesupranti :P
B: :(((((

Vienas pašiepė, kitas nusiminė, o pirmasis tuomet sutriko ir teisindamasis puolė versti kaltę antrajam, taip dar labiau viską sugadindamas. Jei šitie pašnekovai - iš tikrųjų draugai, nejaučiantys kits kitam neapykantos ar pykčio, buvo galima to išvengti, pasitelkus trečios eilutės taisyklę:

3 pav.

A: Tavo kojinės raudonos :P
B: :(
A: Ei, nepyk, aš juk gražiuoju, nenorėjau užgauti.
B: Et, nekreipk dėmesio, man šiandien bloga nuotaika, norėjau bent jau linksmiau apsirengti ;)
A: ;)

Šįsyk pirmasis nesutriko, nes buvo pasiruošęs tam, kad kitas žmogus nebūtinai į jo pastabą sureaguos taip, kaip jis tikisi. Užuot nevaldomai čiuožęs toliau pagal scenarijų, kuris sukosi jam galvoje, jis tučtuojau sureagavo į kito žmogaus nuotaiką. Štai kur slypi visa patyčių esmė: empatijoje. Svarbu ne priversti žmogų reaguoti taip, kaip mums atrodo teisinga, o suprasti, kaip jis reaguoja iš tikrųjų, ir patiems elgtis atitinkamai. Trečia eilutė priklauso nuo antrosios, o ne nuo pirmosios - štai ir visa taisyklė.
Perskaičiusi, ką parašiau, pasijutau kaip poppsichologijos deivė, bet vienas iš labiausiai šiame pasaulyje mane stebinančių dalykų yra tai, kiek daug yra žmonių, kuriems tenka aiškinti savaime suprantamus dalykus. Kiek sykių esame matę: gerų draugų rate nusistovi paprotys nuolat traukti vienas kitą per dantį, kuris visiems yra linksmas ir smagus. Bet vos kuris nors į tą ratą atsiveda, pavyzdžiui, naują simpatiją, pasisėdėjimas baigiasi ašaromis. Tas pats ir darbovietėse, interneto diskusijose, net šeimose. Sugebėjimas kalbėti ironiškai ir šmaikščiai yra vertingas ir smagus, bet vertingas ir smagus tiek, kiek padeda būti geru žmogumi. O tai - vienintelis ko nors vertas gyvenimo tikslas. Dėl nieko kito pasaulyje neverta stengtis. Įžeisti kitą žmogų - pagrįstai ar ne - visada yra blogai ir trukdo būti geru žmogum, net jei padeda būti vakarėlių siela ar didžiausiu įmonės šmaikštuoliu. Ir ne, tų įsižeidėlių neperauklėsime, pasakydami jiems, kad jie - kvaili įsižeidėliai. Tik dar labiau įžeisime ir būsim dar blogesni žmonės.
Mokyklinėse patyčiose, žinoma, būna ir tikro pykčio bei žiaurumo, aš čia tik vieną patyčių aspektą išryškinau. Tik norėjau pabrėžti, kad aštrus liežuvis nėra didesnė vertybė už gerą širdį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

2 komentarai: