Pabudome ir kelkimės

Šiandien rytą, maždaug dešimt po aštuonių, mano žadintuvas (t.y., Lietuvos radijas) stebėtinai taikliai užgrojo dainą, kurią prieš dvidešimt metų mokėjau mintinai, bet gerai nesupratau, o dabar mintinai nebemoku - bet protingesne galva klausydama teksto, supratau, kad jis nė truputėlio nepaseno. Išmokstam mintinai ir dainuojam, popierėliuose pasibraukdami "Lietuva-tai sąžinė", "argi laisvi taip elgiasi", "iš nuodėmės į nuodėmę į ją supanašėjome", "ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis" ir dar kiekvieną kartą, kur pasakyta "mes patys". Ir ne vien prisimenam, kaip jautėmės prieš dvidešimt metų, bet aiškiai suvokiam, kad visa tai galioja ir šiandien - ir turbūt galios visada.
Su švente Lietuvą ir kiekvieną lietuvį. Pinijos spyglį, anot Maumo, visiems, kas drįsta sakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. "Kelio" žurnalo atkapstyta anuometinė apklausa (kažkodėl nerandu jos duomenų internete; jeigu kas nors rasit - įmeskit į komentarus, labai įdomu) rodo, kad didelė dalis visuomenės įsivaizdavo, jog ekonominė padėtis dar ilgai bus bloga ir blogės (net sakė "trūks prekių"), bet vis tiek beveik 70 % pritarė arba labai pritarė Kovo 11-osios aktui ("pliusas" Ritai Miliūtei už šią įžvalgą vakarykštėje laidoje). Už laisvą kovojome, laisvą ir turime. O visa kita - vien tik "mes patys". Valios, drąsos, laisvės mums visiems - aukštyn galvas, nosis, akis ir širdis. Šiandien tokia didelė šventė, kokios jau seniai nebuvo.