Pirmasis Kritikų klubas

LLTI Kritikų klubas, į kurį buvau taip maloniai kviesta, įvyko užvakar. Vis svarsčiau, ką apie jį parašyti - pirmasis susirinkimas buvo iš esmės pasikalbėjimo, kas galėtų vykti Kritikų klube. Vienintelis pasisakęs, su kuriuo iki galo sutikau, buvo Marijus Šidlauskas, kuris, deja, tik atsiuntė laišką, primenantį, kad (teatleidžia jis man, jei pacituosiu netiksliai) "literatūra ir jos krizenanti dukterėčia kritika visuomenei įdomios tik tiek, kiek jos pačios domisi visuomene".
Per tas dvi valandas labai gerai supratau, kad yra dvi temos, kuriomis kalbėti aš nenoriu nei Kritikų klube, nei kur nors kitur: 1) Valdžia neduoda kultūrai pinigų; 2) Visi žmonės yra durniai ir skaito niekalus. Abu šitie teiginiai iš esmės yra tiesa, tam tikroje vertybių sistemoje juos net reikėtų laikyti problemomis. Ir aš sutinku aiškintis šitų reiškinių priežastis, pasekmes ir vertinimus pagal įvairias vertybių sistemas - bet nesutinku sėdėti ir skųstis arba klausytis, kaip skundžiasi protingesni už mane...
Įdomiausiai man skambėjo LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pasiūlymai užsiimti tam tikra meta-kritika, pasidomėti, kas yra ir kas turėtų būti pati kritika, nors man pasirodė, kad dauguma kritikų tokio kalbėjimo nemėgsta. Aš irgi nemėgstu meta-dekonstrukcinių meta-plepalų, bet manau, kad būtent kritikos atveju meta-kalbėjimas gali būti tikrai rimtas ir reikalingas.
Toks tad atsargus pirmasis įspūdis. Kitam kartui turiu paruošti pranešimą - dar nežinau apie ką, bet, matyt, apie "Metų knygos" nominacijas. Galvoju, kaip čia diplomatiškai "prakišti" į tą pranešimą ir šitas pastabas - nedrąsu tokiai piemenei rimtus žmones mokyti, bet aš juk ne dėl savęs, aš dėl bendro labo - ir pačių kritikų, ir visuomenės, ir Tėvynės.