Trumpas pasiaiškinimas

Kai žmonės (ir vien iš geriausių norų, patikėkit) mane vadina darboholike, aš įtariu, kad jie a) nesupranta, koks be galo įdomus ir "vežantis" yra mano darbas - ar darbai, nes tikriausiai kad neišeitų viso to laikyti vienu darbu; ir b) nesupranta, kad "laisvo paukščio" (plg. "freelance") gyvenimas yra toks, kad gali pirmadienį atsikelti aštuntą, pusryčiauti iki devynių, užsitepti plaukų kaukę (medus, citrinos sultys, kiaušinio trynys, alyvuogių aliejus, brendis; laikyti mažiausiai valandą, galima ir pusę dienos), panagrinėti blogo rašymo galimybes, paskaityti laikraščius, pusę vienuolikos pasidaryti kūno šveitiklį (cukrus, alyvuogių aliejus, eterinis aliejus) ir lįsti į dušą, paskui dar užsitepti veido kaukę (deja, šita ne naminė) ir tik tada, laukdama, kol išdžius plaukai, parašius pirmąjį naujojo blogo įrašą, išvesti šunį ir eiti dirbti. Tuomet juk normalu padirbėti iki septintos ar aštuntos vakaro. Na, ir ne tik tai. Tai tam ir blogas - kad būtų lengviau įsivaizduoti.
Einu išvesti šuns ir dirbti.