Knyga: Renata Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai"

Puiki rašytoja - gražu skaityti, turtingas žodynas, puikiai valdomas sakinys. Įdomi ir aktuali tema - sovietmečio poveikis žmogui. Ir amžina lietuvių literatūros problema: romano ilgio eilėraštis proza.
Jei kalbama trimis balsais, tie balsai turėtų kuo nors skirtis tarpusavyje. Ypač, beje, jei mėginama pirmuoju asmeniu kalbėti vaiko vardu.
Jei pasakojama šeimos istorija, ji turi kuo nors baigtis. Savižudybė ir "psichuškė" man čia pasirodė labai dirbtinės. Nežinau, gal čia ir skonio reikalas. Gal reikėtų bent jau įvertinti pastangas parašyti romano pabaigą, o ne vien nutraukti jį tada, kai atsibosta rašyti.
Turbūt didžiausias mano priekaištas romano išrišimui yra kažkoks dramatiškumas, kuris čia atrodo tiesiog lengviausia išeitis, o ne kylantis iš paties naratyvo: na nevyko - ar nebuvo pakankamai aiškiai pavaizduotos - tokios širdies dramos romane, galų gale, juk ne romantizmo laikais gyvename ir rašome, kad aikčiotume ir deklamuotume eiles nuo menkiausio pirstelėjimo.
Ir dar ta visa sovietmečio traktuotė. Nerija Putinaitė ir kiti rimti sovietmečio tyrinėtojai tikrai dažnai kartoja, kad sovietmetis "sužalojo" ar "palaužė" žmones, tačiau jei jis būtų mus "sužalojęs" taip primityviai ir akivaizdžiai, kaip vaizduoja Šerelytė, juk nekiltų jokių diskusijų dėl jo pasmerkimo, dėl Juozo Baltušio ar Salomėjos Nėries. Nežinau, man šiame romane pritrūko subtilesnio problemos vaizdavimo ir nagrinėjimo, o ne vien pabaigos "psichuškėje"...
Gal ir per žiauriai čia nuskambėjo. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų Metų knygai nominuota Sabaliauskaitė, tikriausiai už Šerelytę ir balsuočiau - ji tikrai stipriausia iš likusių keturių kandidatų. Bet vis nerandu lietuviško romano, apie kurį džiugiai sušukčiau "Valio, lygiai tas, ko reikėjo!"