Knyga: Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

Pliusas: esama fabulos, nors ir silpnos. Na, o dabar jau prie minusų:
Pirma. Gerbiami ponai rašytojai, literatai ir intelektualai, kurie fantastiką laiko menkaverčiu komerciniu šlamštu, bent tol, kol patys neužsinori jos rašyti, dėmesio: fantastika nėra "sraigtaplanai", "aeroforsai" ir "megapoliai". Fantastika yra pasaulio sąrangos taisyklių keitimas, minties eksperimentas, kas būtų, jeigu būtų, o ne haute couture drabužis senoms nuvalkiotoms idėjoms. Taigi, jei tamstos pasaulyje į "anachronizmų žodyną" įtrauktas "džiaugsmas" ir "juokas", tai kaip gali būti ten neįtrauktas DIENORAŠTIS? Ir apskritai, iš kur toks veikėjų sentimentalumas, kad tiesiogine prasme einama iš proto dėl meilės? WTF??? Ir jei žmogus, visą gyvenimą buvęs aklas, nežino žodžio "debesis", tai jei pasakojama iš jo žiūros taško, negalima rašyti, kad mergina vilki "lengva kaip debesėlis suknele". Ypač jeigu kitame puslapyje ta pati mergina vaikiną moko žodžio "debesis". Nu akivaizdus lepsusas, nors tu ką. Akivaizdus neįsigilinimas ir nepagarba savo atbulom rankom suręstam pasauliui.
Antra, nagi visiškai nieko naujo šioje knygoje nėra. Iš pradžių atrodo - nuo Orwello nusirašyta, paskui supranti, kad nė tiek nesugebėta: visai neišlaikyta tokia įtampos ir siaubo atmosfera. Vien sentimentalūs pezalai apie laimę ir tiesą, banaliai tiesmuka "praregėjimo" metafora, kažkokie paistalai apie laisvę. Ypač užknisa a) pseudofilosofinių pseoduveikalų intarpai - reikėjo parašyt pamokslą į "Litmenį", ar ką, jeigu jau taip maga pamokslaut; b) nežinia kokie nežinia kodėl "draudžiami" eilėraščiai" - siūlau kitą kartą eilėraščius dėti į eilėraščių knygą, pamokslus - į pamokslų, o romaną palikti tokį menkutį, koks jis yra, gerai? Nes čia ne kokia nors išradinga struktūra, o tik košė. Informacija tuose intarpuose - visiškas perteklius.
Trečia - knygos kalba. Iš pradžių maniau - užvažiuosiu redaktoriui. Dabar galvoju, gal jis, vargšelis, padarė, ką galėjo. Na, liko ten tokių nesunkiai suredaguojamų šiukšlių, bet kadangi nežinau, kiek jų buvo, tai sunku pasakyti - gal tikrai akys nebeveikė, jas rankiodamos. Tačiau kadangi nesunkiai sutvarkoma, ši problema dar palyginti nedidelė. Yra dvi didesnės. Pirma, autorius rašo ne savo gimtąją kalba, ir tai AIŠKIAI JUSTI. Jei norite čia man priminti Nabokovą, nevarkite, ir pati prisimenu. Skirtumas toks, kad Nabokovas visom kalbom rašo gerai. Nežinau, kaip Melnikas rašo gimtąja kalba, bet lietuviškai jis rašo blogai. Nešvariai, nedailiai, tekstas priterštas ne tiek akivaizdžiais rusicizmais, kiek įkyriais rusiškais manierizmais, konstrukcijomis, gramatika. Netvarka - jokios semantinės motyvacijos tam nėra. Antra, kalba šioje knygoje tiesiog banali. Dialogai kaip iš lietuviškų filmų: joks gyvas žmogus niekada šitaip nekalba. Ir todėl dar labiau dirbtina atrodo ir fabula, ir personažai, ir visa knyga. Blogai, blogai, blogai. Verčiau skaityti Orwello originalą, tikrai gražų cyberpunką ar, jei būtinai norisi lietuviškos fantastikos - kažkodėl niekam nenominuotą puikią knygą.