Spalio 15 dienos darbai

Leiskite, aš truputį pasipiktinsiu. Iškart sakau, konkretūs pavyzdžiai ir yra tik pavyzdžiai, čia ne jais piktinuosi, o bendra menų padėtimi.
Šiandien toliau verčiau projektų aprašymus NEU/NOW festivaliui. Kelios citatos:

Žiūrovai dažnai supranta, pajunta, „regi“ visai ką kita, skirtingas temas; spektakliai dažnai sukelia skirtingų jausmų, ir mes tuo labai džiaugiamės. Mūsų tikslas – užduoti žiūrovams klausimus, o ne pasakoti istoriją.

Vertimas: Mes patys nežinom, kokio poveikio siekiam. O istorijos nepasakojam todėl, kad ai, ką čia vargintis, vis tiek nieko ypatingo pasakyti nenorim.

O ką apskritai reiškia „autorės komentaras“?

Vertimas: Nelįskit, nieko aš nenoriu pasakyt.

Veiksmas klostosi nelinijiniu naratyvu, nuo pat pradžių konstruojamas impulsų ir laisvos idėjų asociacijos.

Vertimas: Tikrai nesuprasit, kas rodoma. Bus kažkoks kažko kratinys.

Mūsų spektaklio elementus jungia ne tiek naratyvas, kiek konceptai ir atmosfera. Spektaklio logika pasireiškia kiekvienos scenos veiksmo akimirkos ritmu, mūsų sukurta kalba ir tuo, kaip mūsų sąvokos rodosi per sąstingį, trukmę ir lėtas, lyg nuolat stabdomas permainas, keliamas susitikimų.

Vertimas: Mes ten patys sau biškį paišsikalinėsim, o jeigu jūs nesuprasit, tai manykit, kad tai jūs esat per mažai intelektualūs.

tikimės, kad spektaklis kelia klausimų apie mūsų procesą; ir norėtume, kad mūsų medžiagos smulkumas, bet ir porėtumas kiekvienas leistų patirti vis ką nors kita, atitinkamai su jų asociacijomis, mintimis ir perspektyvomis.

Vertimas: Mums įdomūs tik mes patys ir mūsų "procesas", o jūs supraskit, kaip norit, mums dzin.

Dar kartą kartoju: šitaip šaipausi iš spektaklių, kurių nemačiau, ir ne konkrečiai juos čia noriu kritikuoti (todėl ir nenurodau, iš kur citatos). Mane jaudina - tikrai, jaudina, kelia nerimą ir neviltį dėl to, kur eina mūsų kultūra - tai, kad kone VISAS šiuolaikinis menas atsisakė net mėginimo ką nors perteikti ar pasakyti, ir jam įdomus pasidarė tik jis pats. Matote, kultūros istorijoje tikrai yra buvę atvejų, kai buvo labai svarbu ir reikalinga primygtinai skelbti meno laisvę, nepriklausomybę, apolitiškumą ir t.t. Menas tikrai neturi būti etikos ar politikos traktatas - su tuo niekas nesiginčija. Tiesiog dabar jau VISAS menas, kuris seniai nebėra politiškas, socialus, etinis ar šviečiamasis, ir toliau nieko daugiau nedaro, kaip skelbia savo apolitiškumą, asocialumą, anarchiją, amoralumą ir t.t. O tai iš esmės reiškia, kad jis stagnuoja - užstrigęs vis kartoja, kad nieko nenori pasakyti. Man toks menas neįdomus. Man atsibodo: point taken, now move on. Bet - ne.
Kaltas dėl to postmodernizmas. Ir be jokių išlygų. Bet plačiau apie tai - disertacijoje (kuri vis bręsta galvoje). Dabar tik konstatuoju, ne analizuoju. Dar kartą tą patį pasakysiu, kai pabaigsiu Parulskį (kurio perskaičiau jau daugiau kaip pusę).
Man įdomus kitoks menas. Ir ne, negali sakyti, kad jo nėra. Tik jis kažkokios podukros vietoje, popsu ir komercine tarša pravardžiuojamas...
Dar einu išverst Strasbūro "Dekalogo" "Dekalogui-Dialogui".
P. S. Vakarykščio risotto receptas čia.